Paskutinis savaitgalis prieš labiausiai apšviestą žiemos šventę. Kai už lango temsta anksčiausiai ir naktis būna ilgiausia, namuose švieselių daugiausia:) Labai norėčiau sau, artimiems ir draugams padalinti švieseles, kad viduje šildytų ir džiugintų, kad įžiebtų šventę ir neleistų jausti vienišu.
Dega visos keturios žvakės. Tuoj tuoj ir nutiks Kalėdos. Kiek neįprastos, karantinuotos ir nuotolinės su artimaisiais, bet atšvęsim jas!
Kasmet išsiunčiu krūvelę ranką rašytų žieminių sveikinimų ir linkėjimų. Šiemet, kai susitikimai ir apsikabinimai apsiribojo tik iki savos šeimos rato, atvirlaiškiai tapo dar labiau šiltesni ir brangesni. Spėjau dar iki karantino išsiųsti ir nudžiuginti visus, kuriuos norėjau.
Keleta naujų mano atvirlaiškių išleido favoritepostcard.
- Mama, tu tik nepamiršk uždegti šiandien trečios žvakės, nes kitaip Kalėdos neateis! Nors ir žinau tą paslaptį, kad Kalėdos tikrai tikrai ateis, bet pritariu dukrytei, kad trečia žvakė būtina:)
Grožis ir ramybė tos liepsnelės. Tik reikia nepamiršti užpūsti dienai baigiantis.
Draugė Šveicarijoje paprašė mano veltų šlepečių. Kada gi pildyti norus, jei ne per Kalėdas! Kibau į darbus ir laumžirgio šlepetės jau pasiruošusios skirsti.
Kaskart, kai dekoruoju šlepetės, kila ūpas jas kažkaip papuošti pagal savininką. Ant šiųjų laumžirgis nutūpė tuomet, kai draugė svečiavosi Lietuvoje, plaukėme baiderėmis ir mus linksmino tuzinas laumžirgių aplink. Būtent tada ir išmokau, kaip vokiškai yra laumžirgis - die Libelle:)
Statistika: 25,5 cm šlepetės suvalgė 190 gr N.Zelandijos karšinio, padai tepti lateksu.
Keletas paskutinių dienų kaip niekad niūros, rodos ir neįsidienoja. Todėl akį ir širdį džiugina visos švieselės, žvakės ir girliandos namuose. Skaičiuojam dieneles toliau ir labai džiaugiamės draugų kalėdine dovana - gavom iš kojų verčiantį kėnį! Bet dabar dar ne apie kėnį, o apie Advento žvakes, kurios laikosi puikiai, niekas nevysta ir nedžiūna.
Metai prasisuko ir vėl Adventas. Tik kiek kitoks, su daugiau nerimo dėl koronaviruso, su mažiau šventiškos nuotaikos ir minimaliai apribotu pasibuvimu su artimaisiais... Bet laiko nesustabdysi, tad šeimoje su vaikais vėl jungiame Advento skaičiuoklę.
Šįkart keturios aukštaūgės žvakės įsitaisė tarp kankorėžiukų ir mėlynojų. Vaikai padėjo pritvirtinti žvakes dėžutėje, o paskui jau buvo mano meditacija:) Paslėpiau dar keletą anyžių dėl kvapo.
Dičkiui procesas jau buvo kiek nuobodokas, o mažoji ūgtelėjo tiek, kad pati įdegė pirmąją žvakę.
Ruduo jau ėmė ir galutinai prispyrė namie susirasti šiltą apavą. Megzti kojines arba velti šlepetes? Aišku, kad velti šlepetes! Per ilgai jau užsibuvau be savų šlepečių. Taigi iš žalios vilnos pagaliau suvėliau džiaugsmą savo pėdoms:)
Lapkritį oras nebelepino, bet pavyko nugvelbti dangaus be lietaus ir šlepetės buvo nufotografuotos moliūgėlių draugijoje.
Statistika: šlepetės 25,5 cm pėdai, prireikė 190 gr N.Zelandijos karšinio, padai tepti lateksu.
- Ką čia darai? - klausia draugės mergaitė Ieva. O aš tuo metu poruoju neišnešiotukams numegztus vilnonius batukus.
- Numezgiau keturiasdešimt porų batukų, surūšiuosiu, supakuosiu ir nunešiu geradariams, kurie perduos mažiausiems gimusiems leliukams neišnešiotukams.
- A, tai darai gerą darbą!
Kaip viskas paprasta vaikų pasaulyje. Mes suaugusieji kartais per sudėtingai į viską žiūrime, ieškome prasmės, klausiame kodėl. Kartais tiesiog norisi kažkam padaryti gera:) Taip ir gimė mano gerų darbų eglutė.
Šiandien yra Pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena. Manieji batukai jau seniai iškeliavę pas leliukus, tiesiog tik dabar atradau darytus kadrus. Ir labai džiugu prisiminti šį gerą darbą!
Seniai galvojau pasigaminti savo rankų darbo dovanoms originalias etiketes. Tai pagaliau pribrendau, prisirinkau rudenį tobulų samanų ir kerpių, išsidžiovinau ir prisiminusi vaikystėje lankyto floristikos būrelio žinias tobulai suklijavau žoleles ant kartoninių kortelių. Va taip, save pagyriau, nes, mano akimis, etiketes gavosi puikios!
Laukiu nesulaukiu, kada pakuosiu kalėdines dovanas ir puošiu savo etiketėmis:) Žalios samanos man primena mažas eglutes, o pilkosios kerpes tiesiog gražios.
Jau kuris laikas Pho ceramics studijoje akį džiugina didieji žvėreliai vazonai. Jie tokie pat mieli, kaip ir mažieji žvėreliai, tik savyje talpina daugiau. Šįkart į juos sutupdžiau šilinį viržį ir dailų pilką krūmelį kalocefalą. Viržiai - mano mėgstamiausios rudeninės vazoninės gėlės, o tokiuose vazonuose jos atrodo dar didingiau:)
Be proto šiltas ir grybingas rugsėjis baigias, bet miškas vis dar gražus ir kvepia rudeniška gaiva. Aš viliuosi, kad dar neatvės ir pasivaikščiojimai į mišką tęsis, nes čia tiek daug fotogeniškai nusiteikusių musmirių:)
Rudenį daug visko sunoksta. Pho ceramics didieji žvėrelių indai puikiai tinka bet kokioms rudenio gėrybėms. Šįkart vilko pilve įsitaisė šviežutėliai lazdyno riešutėliai. Mums šeimoj šviežūs riešutai patys skaniausi. Dar nepametę savo žalių sijonėlių, viduje balti, traškūs ir sultingi. Pririnkau pilną vilką ir surengiau ant lieptelio tikrą puotą!
Pabiro pabiro baravykų pulkais! Vyras sako, mėnulis tinkamas, aš manau, lietus juos pakvietė. Kaip bebūtų, rugsėjis dosnus grybais. Dalinau juos tėvams, tetai, sesei, draugams. Koks azartas ir malonumas grybauti! Atvažiuoji ankstėliau - spėji pirmas į baravykų mūšį:)
Ruduo jau čia, o baravykų kaip nėr, taip nėr. Kiekvieną savaitgalį kursuojam savu miško maršrutu, nes niekada negali žinot, kada tie grybai ims dygti:) Kol grybų pulkaunykas neapsisprendžia, kada jam pasirodyti, tarp samanų kyšo voveraitės karalaitės. Visos sulipo į krepšelį:)
Keturi krūmai šilauogių, bet didžiausias uogas nokina jo didenybė kunigaikštis - veislė "Duke":)
Jis, matyt, žinojo, kad du vyresnieji broliai yra jėga, o visa vyriškoji komanda nešios mamą ant rankų:) Labas, mažasis šio pasaulio žmogau. Būkit visi sveiki ir laimingi!
Dar vienas tortas ir finito - uždarom gimtadienių sezoną iki kitų metų:) O tryliktą vasarą skaičiuojantį tinginį pagaminom didelį, kad užtektų ir svečiams, ir jų namiškiams lauktuvių.
