Rudens uogos

Pagaliau po trijų metų nušalimų ir persodinimo šiemet užderėjo pirmosios gervuogės. Šeimyna nubalsavo, kad yra ir skanesnių uogų, bet man jos patinka, o ir fotogeniškos labai:)

 

Aronijų sirupas

Iš vaikystės atkeliavęs aronijų sirupo skonis. Receptas kiek primirštas, bet padėdavau babai suskaičiuoti aronijų uogas ir vyšnių lapus. Kai panorau sirupą pasigaminti pati, teko susirasti receptą, pasisodinti ir aronijas, ir vyšnias:)

 

Produktai:

300 g aronijų uogų

100 vyšnių lapų

1 litras vandens

1 kg cukraus

1 a.š. citrinos rūgšties

 

Į vandenį sudėjau nuplautas ir aronijų uogas be šakelių ir vyšnių lapus. Užvirus viską paviriau apie 20 min. Nukošiau skystį per merliuką, dar išspaudžiau uogas. Į skystį supyliau cukrų, citrinos rūgštį ir pakaitinau, kol ištirpo cukrus. Į paruoštą tarą supilsčiau dar karštą sirupą, gerai užsukau ir palikau atvėsti. Gavosi apie 1,5 litro vyšniomis kvepiančio aronijų sirupo.

Sirupą laikau per žiemą vėsioje vietoje, pvz. rūsyje. Pradarytą stiklainėlį jau reikia laikyti šaldytuve.

 

 

 

Mano pastebėjimai. Kadangi vyšnių lapai pradėjo džiūti ant medžių dar nesunokus aronijų uogoms, tai prisiskyniau gražių lapų ir juos įdėjau į šaldiklį. Kai sunoko uogos, puikiai tiko lapai iš šaldiklio. Beverdant puode uogas sutraiškiau su metaliniu grūstuvu bulvių košei, taip labiau išsiskyrė uogų spalva ir aromatas.

Obelų žydėjimas

 - Paleisk, Daiva. Nespėji su laiku, tai paleisk, nes prievarta pavasario nesuturėsi, - jau kokią savaitę guodžiu save pražiopsotu plukių, neužmirštuolių, kiškiakopūsčių žydėjimu. Užspaudė darbai, paeiliui nuo viruso iškritom visa šeima ir nebūta laiko pabūti gamtoje. Bet reikia pavasarinio žydėjimo akims ir nieko negaliu su savim padaryti. Sveikus išleidžiu į kasdieninį veiksmą, ligotus apkamšau, o pati išeinu pabraidžiot po apylinkes.

Obelys žydi! Ir kvepia taip saldžiai, jog rodos kvepiu į save visą bičių suneštą pavasarinį medų:) Aš nepasidaviau! Kai ką paleidau, bet dalį sugavau:)

Pavasario žydėjimas

Kol nefotografavau, rodos, tol visai nepastebėdavau pavasarinio žydėjimo. Jis ateidavo ir praeidavo tarsi be pėdsako. Bet man taip gera, kad taip praėjo ne visi mano pavasariai! Jau kuris laikas jų labai laukiu. Stebiu pumpurus, kaip keičiasi jų spalva ir kaip jie brandina žiedus. O tada jau išsprogsta baltas kvapnus pavasario žydėjimas!

Fotografuoju ir vis įkišu nosį jam užuosti.

- Mama, kam tu taip? - klausia dukra.

- Kad prisiuostyčiau visiems metams, kad neužmirščiau iki kito pavasario, kaip jis kvepia.