Vaikystėj esu tėtį lydėjusi į žvejybą. Retokai jis mane pasiimdavo, žvejybinės patirties neįgijau, žvejo diplomo neapsigyniau ir, sakyčiau, visai nepamėgau šio užsiėmimo... Bet pamenu tą sėdėjimą valtyj, kai lauki užkimbančios žuvies ir nė krust. Kai tėtis duoda nukabinti užkibusią žuvį, o ji spartuolė išslysta iš mano delnų. Kai anksti ryte kylant vasariniam rūkui žingsniuodavom iki ežero. Ir pairkluoti man duodavo. Ir nuo kranto žvejojom, o kai įsisiurbė man į pėdą siurbelė, tai tėtis ją ištraukė ir buvo mano didvyris!
Neturiu aš meškerės ir žvejoti man nepatinka, todėl kai vyras galų gale prikalbino į žvejybą drauge - pasiėmiau fotoaparatą:) Ir kas pasakė, kad žvejybos laimikis turi būti žuvis ar koks vėžys? Aš žvejoju kadrus:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą