Susitikom vieną vasaros vakarą. Ji susidraugavo su mano dukrele, bet manęs laikėsi atokiai. Fotosesijai visai nesiruošiau, bet vis sekiojau akimis šią raudonplaukę mergaičiukę. O leidžiantis saulei jau nebeatsispyriau ir prikalbinau ją pasivaikščioti toliau nuo stovyklavietės šurmulio.
Nelengva man buvo. Ji buvo labai nedrąsi. Manoji dukrelė jai vis rodė pavyzdį, kaip reikia papozuoti:) Bet mes esam tokie, kokie esam. Vaikai irgi. Nepagavau jos šypsenos. Bet po trijų stovyklavimo dienų, atsisveikinant Raminta pasitrynė su manim nosies galiukais:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą