Serbentų krūmas kaime. Jis iš mano vaikystės, o gal net mena ir kūdikystę, tik aš jo nepamenu... Toj pačioj vietoj daugybę metų. Susenęs, bet vis dar atsparus. Kažkada mano močiutė ir mama skynė uogas ir virė serbentų drebučius. Buvo laikas, kai mes, anūkai, šį krūmą turėjom sau. Visą vasarą lesdavom nuo jo uogas. Išsilaikydavo kone iki rudens, kuomet būdavo pačios saldžiausios ir skaniausios. Dabar jau keleta paskutinių vasarų prie šio krūmo sugrįžtu su savo vaikais. Ir kas, kad uogų gerokai apmažėjo, bet tiek daug prisiminimų šiame krūme! Net keturios giminės kartos telpa, nuo senelių iki proanūkių. Štai kur tvirtybė!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą