Pamenu, kai būdama vaikas kaime iš šlapio molio kepiau blynus ir mėginau lipdyti kokį nors indą. Tačiau tuo ir pasibaigė mano draugystė su moliu. Kai jau mano vaikams mokykloje atsirado keramikos būrelis, raginau jį lankyti. Bet, matyt, ne vaikams reikėjo, o man vis kirbėjo nuo vaikystės likusi svajonė rimčiau pažinti ir padirbėti su moliu.
Sakoma, tereikia labai labai norėti ir svajonės pildosi. Gal:) Susiklosčius aplinkybėms, man labai panorėjus ir pagaliau pasiryžus, šį rudenį nuėjau į pirmą keramikos užsiėmimą pas Audronę iš Pho ceramics. Kūrybinga ji, rami, įdomi, o svarbiausia visus mano "bijau" ir "nemoku" pavertė realiais molio dirbiniais.
Pirmasis nedrąsus trejetukas: vazelė ir du dubenėliai. Įnoringas tas molis, bet kai jau sukiši rankas, tuomet prasideda tikras malonumas. Viliuosi, kad tai ne paskutiniai mano kūriniai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą