Sulaukti vasaros ir bijūnų

Jei ne įrašai FB, tai net nebūčiau susipratusi, kad šiandien paskutinė kalendorinio pavasario diena. Įpusėjus gegužiui, orai patapo tikrai vasariški. Jau plevėsavo mano ir dukrytės vasarinės suknelės, pradėjom maudymosi sezoną, basomis bėgiojom po žolę, skanavom šviežio pienių medaus... Argi ne vasara?:) Na gerai jau, ryt tikroji vasara ir beliko sulaukti žydinčių bijūnų.

Alyvos

Šiemet apsileidau... Zenit'as vis dar be juostos, o pavasaris man pats pačiausias juostinei fotografijai. Na bet kaip sako, geriau vėliau, nei niekada:)

Užtat traukiu į dienos šviesą pernai metų juostinius kadrus. Iš mano senelių kaimo. Kvepiantis alyvų sezonas.

Trumpos rudens dienos

Trumpos rudens dienos ir jos vis dar trumpės trumpės iki... O tuomet jau ir Kalėdos!:)

Pro pravirą langą

Aplinkui visi tik kartoja, kad vakar buvo paskutinis vasaros savaitgalis, šiandien paskutinis vasaros pirmadienis. O kiek dar paskutinių vasaros akimirkų įvyko per šias dienas žmonėms! Paskutinis pasivaikščiojimas, išsimaudymas, saulės palydėjimas. Kažkas fotografavo paskutines vasaros vestuves ar krišktynas. Šįryt išgėrė paskutinę vasaros kavą. O vakare patekės paskutinė vasaros pilnatis:)

Žinau ir aš, kad vasara jau baigėsi. Bet ne todėl, kad kalendoriuj seku kiekvieną dieną. Tiesiog nuo ryt sūnus vėl keliaus į mokyklą. Bet kol orai leis, aš pro pravirą langą dar gaudysiu savo vasarą!

Jo didenybė žemuogė

Vaikystės kaime buvo išvaikščioti visi pievų ir miško takeliai. Iš pradžių pamiške, paskui per kalnelį ir galiausiai pievoje už pirties. Toks buvo žemuogių maršrutas. Praeini ir jau turi, ką su šviežiu pienu paskanauti.

Nors kai kurie takeliai nunyko, bet maniškiai pipirai žino, kur nubėgti ir surasti žemuogių. Net nereikia raginti jų valgyti ir pasakoti, kokios jos naudingos. Žemuogės tiesiog skanios ir kvapnios!

Tikros žemuogių plantacijos kiek tolėliau nuo kaimo. Tik vietiniai žino tuos raudonuojančius užkaborius. Aš nevažiavau, likau kaime atsakinga už plovą pietums. Bet namiškiai atvėžė gausybę žemuogių! Užteko ir pavalgyti, ir pafotografuoti:) 

Kai važiuoju į kaimą

Kai važiuoju į kaimą, pirmiausia susipakuoju fotoaparato krepšį:) Būtiniausiai turiu pasiimti juostinuką. Kaimas vis labiau sensta ir noriu suspėti kuo daugiau jo įamžinti. Ne visuomet atrandu kadrą, kartais pratingiu saulėlydžio vakarus ar pramiegu ankstyvus rytus. Bet man neramu, kad būtent tuomet, kai nepasiimsiu fotoaparato, gerą kadrą tikrai pražiopsosiu. Taigi, krepšys supakuotas ir aš jau užuodžiu rytinės kavos kvapą pas mamą.
Mama vis juokiasi iš manęs: "O, korespondentė atvažiavo."

Karališka bulvių košė

Žiemą kaimas miega. Gyvenimas čia atbunda su pirma pavasario sula. Kai gamta padovanoja dar daugiau šilumos, tėvai čia persikelia gyventi.

Skambinu mamai, sakau, kad atvažiuosim ir jau žinau, kad mūsų lauks karališka bulvių košė iš kaimiškos plytos. Košė tikrai karališka. Dar mano baba tokią gamindavo. Su traškia skania plutele. Svarbiausia, ne per anksti ją pašauti į pečių, nes tuomet sudegs. Bet nereikia ir susivėluoti, nes tuomet nespės apskrusti ir nesusidarys plutelė.

Babai padėdavo senelis, mamai pagelbėja tėtis. Kaip kokia tradicija iš kartos į kartą - košę sumaigo vyrai.

Sumaigytą košę sukrauna į emaliuotus bliūdelius ir pašauna į pečių. Iki pietų toliau vyniojasi gyvenimas kaime, o pečiui kepa kaimiška bulvių košė. Kai pietums jau ištraukiam iš pečiaus - tikra karališka košė! 

Aš jau dabar žinau, kad ši karališkos košės tradicija neišnyks:)

Po kaimą su juosta

Tėtis padovanojo man (na iš tikrųjų, tai aš pati jo gražiai paprašiau:) savo juostinį Zenit-B. Pirktas dar tada, kai manęs nebuvo, ir visos manos vaikystės nuotraukos darytos būtent su juo. Tėtis pats fotografavo, užsidaręs vonioj ryškino juostas, darė nuotraukas. Sako, kad patiko fotografuoti:) Zenit'ą nusipirko už 67 rublius ir ne tik su Industar 50-2 objektyvu fotografavo, bet taip užsidegęs pasakoja, kad ir "televyką" buvo užsidėjęs:) Namuose dėžutėj saugiai laikau jo darytas nuotraukas ir labai miela, kad jas turiu. Imu, žiūriu į save mažą, šalia deduosi savo vaikų nuotraukas ir lyginu, kas į ką panašus:)

Man pačiai kol kas nelabai sekasi su juosta sugaudyti žmones, juolab vaikus... Tai vėl įsidėjau juostą ir pasivaikščojau po kaimą.

Ir, tiesa pasakius, visai patiko tėčio Industar 50-2 (50mm, f/3.5) objektyvas.

Mano vaikystės kaime

Įkvėpta Aistės nuotraukų po Lietuvos miestelius ir kaimus, antrąją juostą į Zenit‘ą dėjausi jau tiksliai žinodama kur su ja keliausiu:) Tiesa pasakius ne pati dar dėjausi, pagelbėjo Aistė.

Mano vaikystės kaimas Žvyrinka. Čia prabėgo visos vasaros, visos atostogos, daugybė savaitgalių ir švenčių. Čia buvo tikrai gera. Šiandien kaime gerokai tyliau..nėra senelių, nebeliko ūkio, kai kurie pastatai susimetė į kuprą... Mano tėvai atvažiuoja čia praleisti vasarų, na to laiko nuo sėjos iki derliaus nuėmimo. Pakūrena sodyboj pečių ir žiemą, bet nuolat čia niekas nebegyvena. Ir iš tikrųjų man netgi gaila, kad tik dabar susiprotėjau, jog kaimo prisiminimus galiu išsaugoti pagautoj akimirkoj.
Mano pasivaikščiojimai po sodybą...atradimai...prisiminimai...