Gegužė, 2012/5

Bene labiausiai žydintis mėnuo metuose. Pamilau jį besilaukdama dukrytės. Gaivi žaluma, sužydėjusios obelys ir vyšnios, pakvipusios alyvos ir pakalnutės, laukai „pienių vyno“, tulpės ir narcizai. Šiemet jau ir bijūnai su lubinais mačiau žydi. Tiek daug to grožio, o aš nepasikroviau fotoaparato baterijos:) Pasikroviau, pasikroviau, bet man mieliau buvo fotografuoti akimis, užuosti tą gegužės aromatą, nusiskinti kokį žiedą į namus. O kai kelioms dienoms buvom išskridę į Rodo salą, aš supratau, kaip gegužį pas mus gražu!

Iš gegužės pievinėjimo kaime...

Ačiū

Man patinka staigmenos...violetinė spalva...bijūnų aromatas...miela kompanija...ir truputis fotografijos:) Todėl negaliu nepasidžiaugti savo šventės violetinėmis bijūnais ir fotografija kvepiančiomis dovanomis. Didelis dėkui visai ciocių kompanijai!

P.S. Puokštės autorė Loreta.

Pasteliniai veltinio karoliai mažajai

Mažoji jau kuris laikas taikėsi į mano veltinio papuošalus... Namie turėjau įvairių spalvų vilnos likučių... Taip ir gimė šie pasteliniai karoliai dukrytei, kuriuos ji vadina „mamo kolia“. Kol  vėliau burbuliukus, ji vis žaisdavo su jais, o kai nuveltus karolius susiruošiau nufotografuoti, ji stovėjo šalia ir po kiekvieno mano spragtelėjimo vis klausdavo: „Jau?“.  Jau, mažyle, jau:) Dabar kur tik beeina – visur pasipuošus ir pabandyk neuždėti – namie prasideda įnoringas mažos panelytės skandalas:)



Dryžiapadžiai batukai

Dar viena batukų kolekcija. Šįkart dryžiapadžiai. Pagalvojau, kad mažiausieji dar nevaikšto, guli, spardosi kojytėmis ir padukai visada matomi, tai kodėl gi jų kažkaip nepagražinus:)

P.S. Visi trys turi savo antrąsias poras:)

Bobutės atminimui

Bobutė aba tiesiog baba - taip visi anūkai ją vadindavome. Visada gera, miela ir be pykčio. Nepamenu, ar kada esu gavusi pylos. Net griežto žodžio iš jos nepamenu. Pamenu gražiausią vaikystę kaime, šiltą guolį prie pečiaus jos lovoj, skaniausią bulvių košę ir perlinių kruopų pienišką sriubą, tą istoriją apie pasiutusią lapę:) Tiek daug šviesių ir šiltų atsiminimų. Gaila, kad mano vaikai nepažinojo mano babos...

Šiandien jos gimtadienis. Pamenu, kaip senelis kasmet padovanodavo jai geltonų vėdrynų. Pats priskindavo, kaimynų pievoj jie augo. Aš ir dabar galiu net parodyti tą vietą, tik nežinia, ar jie ten tebeauga...

Juosta

Vyro senas Zenit TTL… Helios-44M objektyvas... Juostą jau nuo Kalėdų turėjau stalčiuj... Pagaliau vieną pavasario pavakarę susitikom su Aiste. Ji man įdėjo juostą, užtaisė aparatą ir gavau paskatinimą veikti! Sunkokas aparačiuks, fokusas tik rankinis, išlaikymo ir diafragmos parinkimas tik iš savo galvos (tas pats kas iš lempos:) ir svarbiausia nepamiršti prasukti kadrą:) Keista ir sunkoka buvo po skaitmenos, bet šiaip taip įveikiau 24 kadrų juostelę. Kitą juostelę jau mėginsiu įsidėti pati:) 

Pakabos draugų šeimai

Kalėdoms draugės vaikams į Šveicariją išsiunčiau tris pakabas, o gegužį jos pačios gimtadienis, tai ir jai sumeistravau vieną:) Kad vyras neliktų be pakabos, šįkart į siuntinį supakuosiu dvi pakabas: viena - draugei, kita - jos vyrui.

Mano atvirlaiškiai

Jeigu ne šaunioji postcross'erių kompanija, taip ir nebūčiau prisiminusi, kad vakystėj šiek tiek rinkau atvirlaiškius su gyvūnais, o krūvelėj gautų sveikinimų vis tebesaugau senas atvirutes iš kaimo. Pastarosios jau gerokai pageltusios, seniausioji 1957-ų metų rašyta tetai.

Kol kas vis laikausi nuo aplink bujojančios postcrossing'o manijos:) Geriau jau imsiu siuvinėti, bet...visai nejučiom jau turiu nedidukę kruvelę atvirlaiškių - mano maža, bet miela kolekcija.

Patinka senos atvirutės, su gėlėm, vintage stiliaus, turiu mano pažystamų fotografų atviručių, o visai neseniai vieną atvirlaiškį gavau iš Kristinos kelionės po Italiją ir Šveicariją.

Mano mamai

Vis mėginu prisiminti, kada atėjus Motinos dienai pati dovanodavau mamai gėlių. Darželyj?... Nepamenu aš jo, tikriausiai nelabai man jame patiko, o ir tikiu, kad auklėtojos visus vaikus mokino sveikinti mamas. Palandžiojus pas mamą radau darželinių atvirukų, iš molio ar šiaudelio gabaliukų suvertus karolius. Miela, kad vis saugo:) Sūnus iš darželio atnešė ir man tokią dovaną, mano portretą, tiesa jis labiau panašus į kažkokį paukštį, bet vis tiek labai miela.

Vaikystėj Motinos dienos savaitgalį vis važiuodavom į kaimą ir aš pamenu, kaip mama pirkdavo močiutei gėlių. O močiutė mane pamokindavo priskinti gėlių miške ir pasveikinti savo mamą. Va tos moterys, supratingos:)

Mamyt, žibutės Tau!