2014 m. gruodžio 25 d., ketvirtadienis

Kalėdiniai vafliai

Kasmetinis mūsų Kalėdų akcentas - vafliai. Aišku yra daug kitų patiekalų, be kurių neįsivaizduoju žiemos švenčių. Nėra Kūčių be silkės, troškintų kopūstų ar mamos ir sesės paruoštų "grybešnikų". Nėra Kalėdų be meduolių ar anytos kepto kalakuto. O vafliai mūsų naujos šeimos kalėdinis skanėstas:) Vaikai kasmet jų labai laukia. Ir jų laukimas, matyt, prilygsta tam, kaip aš vaiksytėje laukdavau mandarinų per Kalėdas:)
Šiemet už visų skubėjimų ir nespėjimų atrodė, kad nebekepsiu... Skambina man mažoji į darbą ir sako:
- Mamyte, tai kada kepsim vaplius?
Ir negali nekepti, kai grįžus namo keturios akutės spindi iš nekantrumo. Užmaišau tešlą ir perduodu estafetę vyrui - dvi normos vaflių jam jau vieni niekai! O vaikai mikliai padeda susukti kalną kalėdinių lauktuvių seneliams.


Kažkurį kartą nesigavo trapūs vafliai. Klausiu savo gerąjį kaimyną kulinarą, ką daryt? O jis - keisti kiaušinius! Pakeičiau, na ne į stručio, bet kaime nusipirkom naminių vištų kiaušinių. Vafliai sutrapėjo ant šventinio stalo akimirksniu:)

2014 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Kiškių pėdutėms

Šiemet mano abu vaikai kalėdinėse šventėse buvo kiškiai. Teko vikriai iš peties padirbėti, kad kiškiai neliktų basi ir nesušaltų savų pėdučių:) Visą savaitę vakarais namie veikė mažas vėlimo fabrikėlis. 


Mažoji buvo balta kiškutė. Jos 26 dydžio batukams sunaudojau 100 gramų vilnos.


O brolis pasirinko būti pilku kiškiu. 31 dydžio batams sunaudojau 140 gramų vilnos. Šiek tiek pritrūkau pilkos spalvos, tai vidų išklojau rusva vilna.


Šventės jau praėjo, batukai atlaikė ir toliau džiugina mano kiškius namuose.


2014 m. gruodžio 15 d., pirmadienis

Sveikinimai skrenda

Kaip kasmet, taip ir šiemet, jau suruošiau pundelį kalėdinių atvirlaiškių. Pirmieji iškeliaus už Atlanto, paskui į Alpes ir galiausiai daugiausia pasklis po Lietuvą. Apima malonus džiaugsmas, kai renkuosi vieną iš savo nuotraukų, siunčiu ją į spaustuvę ir atsiimu jau kalėdinius atvirukus. Šįkart keleta mano nuotraukų atvirlaiškiais pavertė favoritepostcard internetinė atvirlaiškių parduotuvė. Ačiū jiems! 

 

2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Laikas pakuoti dovanas

Mano pirmosios dovanos jau supakuotos. Raudonų, iš vilnos veltų giliukų kompanija jau greitai dovanas palydės į Šveicariją. Negaliu atsidžiaugti,  kad šiemet be vėlavimų spėjau suruošti siuntinį, bet jau mačiau, kad pašte eilės ilgokos...


Pastaruoju metu ne tik dovanų ieškojimas ir rinkimas man smagus užsiėmimas. Su dideliu malonumu ir supakuoju dovanas. Kukli kalėdinė virvutė ir giliukas, o viduj - staigmena:)




2014 m. gruodžio 4 d., ketvirtadienis

Klumpės dukrytei ir mudviejų mažytė paslaptis

Tik spustelėjo pirmas šaltukas ir dukrytė susirūpino, kad neturi šiltų vilnos šlepečių.
- Neturiu... Vienos per mažos, kitos per didelės... Kada nuvelsi man geras tapkytes? - vis klausinėjo ji manęs ir aš supratau, kad neišsisuksiu:) Su dukryte aptarėm, kokios spalvos bus tapkytės, ir neskubėdama per tris vakarus pagaminau štai tokias klumpes.


Pirmą kartą naudojau dviejų spalvų vilną. Vidus pilkas, o išorė rožinės spalvos, kaip ir norėjo mažoji. Mėginau išgauti pereinamus atspalvius, gal ir pavyko...:) Visą laiką, kol vėliau, procesą akylai prižiūrėjo dukrytė:
- Dar veli?
- Ką darai? Muiluoji?
- Aš ružavos norėjau dryžiukias...bet bus gerai ir taip:)
- Sumažėjo jau tapkytės? Duosi pasimatuoti?
- Jau nuvėlei? Tai ką dabar darai?
Laikas man tikrai neprailgo:) Sunaudojau porai 120 gramų vilnos (čia 26 dydžio pėdutei). O kad mažoji lengvai atskirtų, kuris batukas kuriai kojytei, prisiuvau prie dešinės klumpės mažytę širdelę. Tik mudvi ir žinom, ką ji reiškia:)

2014 m. gruodžio 3 d., trečiadienis

2014 m. gruodžio 1 d., pirmadienis

Laukti

Mažosios laukimas prasidėjo dar spalį, kai mano mintyse ir nuotaikoj dar visai nebuvo nei žiemos, nei sniego, anei Kalėdų. O ji jau pradėjo laukti. Sūnus labiau laukė sniego, nes jau labai pasiilgo žieminio dūkimo lauke. Kiekvienas iš jų laukė savaip...


Ir štai Kalėdos gerokai priartėjo! Dabar jau laukiu ir aš. Ir ne tos konkrečios Kalėdų dienos, bet laukimo meto iki jų. Advento kalendorius ir vainikas, namų puošimas, vaikų šventiniai vaidinimai, sveikinimai, dovanų ruošimas, cinamonu kvepiantys namai, lubas siekianti sidabrinė eglė ir karšto vyno taurė:)
- O meduoliai? - paklausia mažoji bekabinant advento kalendorių.
- Kokie meduoliai? - paklausiu jos ir pagalvoju, negi būsiu pamiršusi broliui į mokyklą nupirkti užkandžių.
- Kalėdiniai gi, turim ir juos iškepti kaip kasmet, - man ji atsako ir apsidžiaugia, kaip gerai, kad priminė tokį svarbų dalyką.
- Žinoma, kepsim ir meduolius! 

2014 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Kalėdinės dirbtuvės

Kuomet nubyra visi rudeniniai lapai, dienos sutrumpėja iki akimirkos, o tamsūs vakarai užsitęsia, kuomet spusteli šaltukas ir ruduo perduoda karūną žiemai, štai tokiu metu aš mielai įnikstu į rankdarbius. Mano kalėdinės dirbtuvės atidarytos jau kokią savaitę:) Jose apstu visko: vilnos, taškuoto audinio, juostelių, siūlų, sagų sagelių, net cinamono lazdelių ir gilių kepurėlių.


Šiemet mano dirbtuvėse karaliauja raudona:) 


2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis

Neutralūs batukai

Neutralūs batukai. Ir visai ne todėl, kad jie nei šokie, nei tokie:) Jie tinka ir mergaitei, ir berniukui. O sesuo būtent tokių ir užsiprašė, nes nežino, kas gims kolegei.
Kai baiginėjau megzti paskutines eilutes, lauke dangus ramiai barstė pirmojo sniego krislelius. Kažkaip nusileido šventinė nuotaika ir iš gausybės savo sagų sagelių išrinkau batukams jau šventinius papuošimus-žvaigždutes.


2014 m. lapkričio 4 d., antradienis

Best Blog Awards

Neperseniausiai pagalvojau, kad kasmet mano bloge įrašų vis mažėja... O dar draugė paporino, jog vienas įrašas per savaitę yra būtinas. Na...stengtis yra kur. Bet kol kas neatradau būdų savo laisvalaikiui prailginti. Ir nesinori, kad blogas taptų prievole, o ne malonumu. Todėl neslėpsiu, buvo tikrai smagu gauti melsvai žalią apdovanojimą iš Rositos.
Best Blog Awards taisyklės visai paprastos. Gauni apdovanojimą. Tuomet turi įdėti blogo, kuriame buvai pažymėtas, nuorodą ir atsakyti į nominaciją skyrusio blogo savininko klausimus. Paskui pats nominuoji 11 blogų, kurie tau atrodo savaip įdomūs, užduodi savo 11 klausimų ir praneši blogo savininkui apie nominaciją.

Taigi, Rositos vienuolika klausimų man:
1. Kokį klausimą pati sau dažnai užduodi?
Klausimų turiu daug, bet nesu jų objektas aš pati. Jei kažko nežinau, tai tuomet ir klausiu, ieškau informacijos. Bet kad pati sau užduočiau klausimus...nesugalvoju tokios situacijos.
2. Garsai, skambantys aplinkui tau dabar atsakinėjant į šiuos klausimus?
Jie įvairūs. Už lango skubančios mašinos, troleibusai. Atrodo girdžiu ir paskutinių rudeninių lapų čiuženimą. Prapučia vėjas. O per ausines skamba Enya albumas.
3. Kokį vaizdą matai pro savo virtuvės langą?
Statybos.. Va taip tiesiai prieš pat nosį... Bet prieš jas geltonuoja sodinti berželiai, o už statybų - vakarais leidžiasi saulė.
4. Sendaikčiai - taip ar ne?
Taip! Visai neseniai juos atradau savo senelių kaime. Kai ką esu nusipirkusi ir sendaikčių turguje.
5. Dėl kokios priežasties paskutinį kartą tikrai nuoširdžiai juokeisi?
Nepamenu... Nuoširdžiai nepamenu. Ar tai reiškias, kad nesijuokiu? Ne, juokiuosi, bet, matyt, reiktų dažniau to juoko, kad būtų ką prisiminti:)
6. Jei savęs nestabdytum ir jokios kitos sąlygos neribotų, kaip praleistum rytojaus dieną?
Nulėkčiau su šeima į pajūrį!
7. Koks dalykas tavojoje rutinoje yra pats maloniausias?
O galima du dalykus? Na, yra skirtumas šiokadieniai ir savaitgaliai. Šiokiadieniais nieko nėr maloniau už rytinės kavos puodelį. O va savaitgaliais (penktadienio vakaras taip pat įskaičiuotas) - rami tinginystė kartu su šeima prie židinio su filmu ar stalo žaidimu.
8. Ar šiltas pienas su medum skanu?
Neee! Aš iš viso nemėgstu šilto pieno. O gerai pagalvojus, aš ir šiaip nemėgstu gryno pieno. Va kava su pienu - jau kitas reikalas.
9. Ar turi savo mieste mylimiausią vietą ir kodėl būtent ji?
Kalvarijų Kryžiaus kelias. Man patinka šis parkas visapusiškai. Kažkada čia mindavau su dviračiu. Buvo laikai, kai su vaikų vėžimėliais išvaikščiodavau visus takelius. Ūgtelėjus vaikams, čia yra kalniukai kur pasivažinėti su rogutėmis. Daug čia visko yra. Gyvenu Vilniaus mieste, o parkas man leidžia grožėtis kaip keičiasi metų laikai.
10. Ko niekad nebūna per daug?
Kelioninių atostogų!
11. Kiek naujų blogų šio apdovanojimo dėka atradai?
Ne tik naujų atradau (o jų buvo kokie 7), bet ir senuosius atkapsčiau, kuriuos kažkokiu tai būdu buvau užmiršusi. O kas smagiausia, po šios nominacijos sulaukiau ir naujų savo blogo sekėjų.

Iškilmingai skiriu nominacijas:

Manieji vienuolika klausimų:
1. Ką manai apie Best Blog Awards nominaciją?
2. Koks metų laikas labiausiai patinka ir kodėl?
3. Tavo įsimintiniausia kelionė?
4. Popieriniai laiškai, ar jie vis dar džiugina žmones?
5. Paskutinis Tavo aplankytas kultūrinis renginys (spektaklis, koncertas)?
6. Dovanos ir kas maloniau - dovanoti ar gauti?
7. Jeigu vieną dieną galėtum pasiversti kuom nors kitu, kuom norėtum būti?
8. Mėgstamiausias saldumynas?
9. Ką šiuo metu rankdarbiauji? Mintyj turiu ne čia ir dabar, o platesnėje laiko perspektyvoje.
10. Kalėdos. Ką jos reiškia Tau?
11. Kiek skiri laiko (per dieną, savaitę ar mėnesį) savo blogui?

    

2014 m. spalio 30 d., ketvirtadienis

Garstyčių spalvos sagė

Nors ruduo jau persirito į antrą pusę, bet vis dar džiugina saule, po kojomis čežančias lapais, ūkanotais rytais. Ir ta rudeniška spalva...garstyčių spalva! Nemėgau jos, visai neturėjau savo garderobe, bet vieno mergaitiško apsipirkinėjimo metu draugė prikalbino nusipirkti tokios spalvos megztuką. Štai taip viskas ir prasidėjo:) Paskui buvo sijonas ir pėdkelnės. O šį rudenį labai prisireikė ir veltos sagės.


Niekada nesidomėjau, kiek gi vilnos sunaudoju savo veltoms sagėms?... Tad šį kartą viską suskaičiavau:) Trisluoksnei gėlei sunaudojau apie 10 gramų vilnos, dar reikėjo karoliukų pasiuvinėjimui. Sagės skersmuo apie 9 cm.

2014 m. spalio 7 d., antradienis

Ruduo pražydo geltonai

Iš tikrųjų ruduo toks spalvotas! Nuo geltonos, oranžinės, rusvos, raudonos, bordinės, iki tamsiai rudos. Štai kokia gausa lapų krenta nuo medžių, čeža po kojomis ir padaro rudenį beprotiškai gražų:)
Rasa, su gimtadieniu! Tegul tavasis ruduo nepaliauja žydėti.

 

2014 m. rugsėjo 25 d., ketvirtadienis

Iš rudeninių spalvų paletės

Vis dar nedrąsiai savo rankdarbius dovanoju kitiems... O gal nepatiks, neįtiks ir bus visai nereikalingas?... Bet koks geras apima jausmas, kai vis dėlto padovanoju ir žmogus džiaugiasi, dėkoja ir dar sako: "Kaip tik tiks prie mano striukės":)
Šiltas, minkštas ir jaukus šalikas-mova iš rudeninių spalvų paletės mano draugei Linai.


Statistika: mezgiau 5 mm dydžio virbalais, iš pusvilnonių Lanoso Zerda siūlų (30% alpakos vilna, 70% dralonas), kurių man prireikė apie 330 gr. Kol kas tokiam, pora kartų aplink kaklą apsisukančiam, šalikui neįsivaizduoju geresnio rašto kaip angliški stulpeliai. Išbandyta ir tikrai gerai atrodo! Apmečiau 58 akis, šaliko plotis gavosi apie 40 cm. Šaliko ilgį skaičivau pagal mezginio šonuose susidarančias didesnes akis. Kad šaliko ilgis būtų pats tas, tokių akių turėtų būti 210. Šaliko ilgis gavosi 130 cm.

2014 m. rugsėjo 16 d., antradienis

Ruduo, kurio gera sulaukti

Prikalbinau savo kolegę susitikti ir, rodos, ne tik ji svajingai laukė šio rudens. Turėjau dvi savaites atostogų, jose šeimyninių pramogų ir reikalų, malonių pasibuvimų su vaikais ir prieš rugsėjinių rūpesčių, pagrybavimų ir tinginysčių, vėsaus lietaus ir dar vasariškos saulės. O mintys mezgė batukus, vėrė šermukšnių karolius, laukė rudenio saulės ir pavydėjo tokio gražaus Justinos laukimo.









2014 m. rugpjūčio 17 d., sekmadienis

Po truputuka rudenėja

Rugpjūčio vidurys, gi dar kalendorinė vasara, bet gamta jau po truputuka rudenėja... Gal neatsitiktinai rugpjūčio ir rugsėjo vardai panašūs?...
Rytais mano šešėlis belaukiant autobuso stotelėj vis ilgesnis, vakarinė vėsuma besėdint lauke priverčia įsisupti į pledą, beveik rudeninė rasa, voratinkliai ir rudeninių spalvų paletė jau čia pat...

 

2014 m. birželio 24 d., antradienis

Pats metas vaistažoliauti

Vasara - pats metas vaistažoliauti. Esu skaičiusi, kad vaistažoles reikia rinkti iki Joninių, esą vėliau jos prarandančios galią. Sakoma, kad Joninių naktį raganos ir raganiai, beskraidydami po laukus, pagadina vaistažoles, atimdami jų gydomąją galią. Aš tokiais prietarais netikiu, bet kažkaip natūraliai kasmet apie Jonines, kai prasideda pats augalų žydėjimas, išsiruošiu kaime vaistažoliauti. Ne per kartą ir ne per du susirenku pundelius įvairių žolelių. Man skaniausios mėtų ir čiobrelių arbatos. 
 

2014 m. gegužės 29 d., ketvirtadienis

Mėlyna sagė auklėtojai

Sūneliui šie metai paskutiniai darželyje. Kaip greitai pralėkė dar vienas vaikystės etapas! Jis pats labai laukia mokyklos, o aš net nepagalvojau, kad per darželio išleistuves bus sunku nuslėpti jaudulį ir skruostu nuriedės ašara išdavikė...
Ši veltinio sagė - tai mudviejų su sūneliu bendras kūrybinis darbelis auklėtojai Zitai. Labai norėjosi jai padėkoti už tai, kokia gera auklėtoja ji buvo mano sūnui. Visada maloni, moka paguosti, išklausyti, ji griežta, bet teisinga, ją vaikai myli ir gerbia. 


Sagę vėliau aš, bet sūnelis atsakingai parinko gėlės spalvą. Prižiūrėjo, kaip sagė džiuvo, išsirinko akmenėlius ir karoliukus, kuriais papuošiau gėlės viduriuką. Aš su juo pasitariau, kaip įpakuosim sagę, jis pats užrašė kortelę. Ir štai ką mudu sumąstėm, kaip gražiai viską nufotografuoti:)

2014 m. gegužės 20 d., antradienis

Alyviniai karoliai

Draugė užsiprašė mamai alyvinių veltinio karolių. Įprastai tokius ilgus apsukamus karolius darau iš dviejų spalvų, bet šįkart lengvai susiderėjo trys spalvos. Gaila, kad tuomet, kai karoliai buvo baigti, alyvos tik sprogo, o būtų buvęs puikus derinys nuotraukai:)


Lig šiol net nesusimąsčiau, kiek gi vilnos sunaudoju tokiems karoliams, tad ėmiau ir pasvėriau. 21 rutuliukui užteko 50 gramų vilnos.

2014 m. gegužės 16 d., penktadienis

Pienių karoliai

Atrodo tik prieš pora savaičių pradėjo geltonuoti pienių laukai. Vaikų nosytės buvo padabintos geltonom žiedadulkėm - jiems taip magėjo išuostyti gėles:) Kol jie dūko gamtoj, skynė pienes, skaičiavo jų žieduose dūzgiančias bitutes, aš ramiai (sunku patikėti, bet būna ir taip) draugų sodybos pavėsinėj pakavau draugei dovaną. Tikiuosi, ji gaus siuntinuką iki pienių pūkeliai pradės savo skrydžių odisėjas.


Pienių karoliams prireikė 26 geltonos ir samanų žalios spalvos tvirtai suveltų vilnos rutuliukų, dar 1.5 metro satino virvutės ir pienių žydėjimo palaikymo:)

2014 m. gegužės 15 d., ketvirtadienis

Mėtinis pažadas

Pažadus reikia tesėti, o jeigu jau negali ištesėti, tai ir nežadėk. Dar žiemą apsilankiau Indrės sukurtoje ir išpuoselėtoje Simple Homes studijoje. Kartu tai buvo ir Simple Homes internetinės parduotuvės "sandėliukas". Tik neįsivaizduokit jo tokio mažulyčio, tamsaus ir drėgno, kaip kad daugiabučio namo sandėliukas. Tai buvo erdvi, šviesi ir tikrų tikriausia studija, su daugybe mielų ir gražių daiktų daiktelių. Užeini ir pamiršti, ko čia iš tikrųjų atejai:) Akys raibsta nuo visų grožių, norisi prisėsti prie seno stalo arbatos, prigulti į lovą, iščiupinėti dėžutes, puodelius. Pagalvojau, kad tarp tiek daug puodelių betrūksta arbatos, ir suruošiau Indrei įkurtuvių proga džiovintų mėtų pundelį. Patiko jai mėtos, tikriau jų arbata, tad pažadėjau atvežti iš kaimo ir pačią mėtą. Pažadėjau - ištesėjau!
 

2014 m. gegužės 9 d., penktadienis

Pasikiškiakopūsteliaujant

Planavau ir dėliojausi pavasarį spalvotai, šiltai, šventiškai ir tikrai sklandžiai. Bet kas garantuoja, kad planų nesujaukia visai neplanuoti nutikimai?... Ir kaip tyčia nutinka jie visai nelauktai! Prieš pat Velykas sugedo kompiuteris, taisymas užtruko ilgokai ir dar nežinia, ar jau atgavau šūsnį savo sukauptų fotografijų... 
 

2014 m. balandžio 8 d., antradienis

Pavasaris pražydo žaliai

Kur pavasaris, ten ir žaluma. Ji tokia gyvybinga ir tikra. Užvaldo viską aplinkui, kad net oras pakvimpa žaliai. Pasiilgstu jos per žiemą. Taip gera stebėti, kai po pavasarinio lietaus gamta tarsi teptuku spalvina viską žaliai.
Manoj palėpėj irgi pražydo žalias žiedas. Tai veltinio sagė. Su pavasariniais linkėjimais sagė keliauja Akvilei. Aš nežinau, ar jai patinka pavasaris, bet tikrai žinau, kad jai patinka žalia spalva:)

2014 m. balandžio 4 d., penktadienis

Pavasario pumpurai

Kada paskutinį kartą buvot miške? Ten jau pilna pumpurų! Mažų ir didelių, pavienių ir susiraizgiusių kaip voratinkliai. Kai vieną popietę mūsų vyrija pasiliko namie pogulio, mes su mažaja susiruošėm į mišką pavasario paieškoti. Prisireikė man gryno oro, o gal pasisemsiu ir šviežių idėjų savo naujiems rankdarbiams, nes kolkas galvoj ir rankose štilius...
 
 

2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Žibuoklių mėlynumo šalikas

Viskas prasidėjo šaltą žiemą, kai užsimaniau šilto, pora kartų aplink kaklą apsisukančio šaliko, kuris, reikalui esant, galėtų būti ir kaip gobtuvas. Pasirodo, toks mezginys vienu žodžiu dar vadinamas snood'u. "Editos" žurnale kaip tik atradau dizainerės Astos Mackevičienės aprašymą, kaip nusimegzti tokį šaliką. Tad beliko išsirinkti siūlus ir imtis darbo. Bet kokia gi spalva?! Na kokią spalvą rinktis?... Ir kai siūlų parduotuvėje mano ranka jau tiesėsi imti šviesiai rudą, pardavėja pasiūlė prie akių derančią mėlyną:) Gavosi visai jaukus ir šiltas šalikas. Aišku susivėlavau, lauke jau tikras pavasaris, bet man ne motais, nes kai ateis kita žiema, aš jau būsiu jai pasiruošusi!
Statistika: sumezgiau 300 gr. pusvilnonių Lanoso Zerda siūlų (30% alpakos vilna, 70% dralonas), mezgiau 5 mm dydžio virbalais. Apmečiau 60 akių, šaliko plotis gavosi apie 30 cm., šaliko ilgis - apie 120 cm. Mezginiui pasirinkau taip vadinamą angliškų stulpelių raštą. Geroji pusė: pirma akis nukelta, *antra akis išmegzta geraja akimi, tuomet paprastas užmetimas, kita akis tiesiog perkelta neišmegzta* ant to virbalo, su kuriuo mezgama. Kartojama žvaigždutėmis pažymėta dalis. Išvirkščioji pusė: pirma akis nukelta, *toliau matosi per virbalą perkeltas siūlas ir neišmegzta nukelta akis, tai abu šiuos siūlus reikia sumegzti viena geraja akimi, tuomet paprastas užmetimas, kita akis tiesiog perkelta neišmegzta*. Kartojama žvaigždutėmis pažymėta dalis. Raštas gaunasi vienodas gerojoje ir išvirkščiojoje pusėje - išryškėja grioveliai.

2014 m. kovo 11 d., antradienis

Jau!

Namie visi ligoniai, apart manęs. Tokios gražios ir saulėtos dienos, o tupim visi namie:( Bet gi reikia kažkur pasisemti jėgų, todėl suguldžius namiškius pietų, maunu pati pasivaikščioti į parką. Ir, pasirodo, pavasaris gerokai pasistūmėjo į priekį! Saulė, šiluma, gaivus vėjelis, ryškia žaluma iš tolo matomi kiškio kopūstai, begalė pumpurų ir jau pro pernykščius lapus pasirodžiusios žibutės.
Pavasaris...kaip gera po jį pasivaikščioti. 

2014 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

Garbanota staigmena

Ech tos staigmenos! Taip gera jų sulaukti, vieną dieną visai netikėtai ir nelauktai būti maloniai nustebintai. Bet staigmenas miela ne tik gauti, man patinka ir kitus pradžiuginti. Kažkada, kai Simona užmatė ir pagyrė mano megztą garbanotą šalikėlį, patyliukais numezgiau ir jai vieną.   


Su gimtadieniu, Simona! Gražios šventės, įdomių nutikimų, naujų pasiekimų ir būtinai torto su žvakute:)

2014 m. vasario 24 d., pirmadienis

Dovanai papuošti

Nedidukai giliukai kukliai supakuotai dovanai papuošti:) Gilių kepurėlių su vaikais prisirinkom dar rudenį, o pačios gilės nuveltos iš vilnos.
 
 
Paskutiniu metu man gražu, kai dovana supakuota į paprastą rudą popierių (jis gali būti kraftinis, šilkinis) ar jaukiai įdėta į kartotinę dėžutę. Paprasta, bet tikrai gražu, ir užtenka tik kokios vienos nedidukės puošmenos. O buvo laikas, kai ieškodavau kuo labiau išmarginto dovanų popieriaus. Bet naujai sutikti žmonės įnešė akiai malonių pokyčių:)

2014 m. vasario 14 d., penktadienis

Raudoni veltinukai su meile

Iš tikrųjų tai turėjo būti nykštukų batukai mano mažiesiems. Ėmiausi juos velti prieš kokius metus, kai darželyje buvo pats kalėdinių švenčių įkarštis. Man labai pagelbėjo virtualios Eglės ir Rasos klumpių vėlimo pamokėlės. Deja, manosios klumpės nesigavo...o dar dvi poras apsiėmiau velti! Teko staigiai suktis iš situacijos, sugalvoti ir padaryti kitokį nykštukų apavą. Darželio šventė pavyko, o nepabaigtas veltinio klumpes nukišau giliai prie vilnos. Bet kažkaip visai netikėtai po ilgo laiko jas užmatė mažoji, vis klausinėjo, kada bus jai tapkytės, ir tos nenusisekusios tapkytės badė man akis, visaip kaip lipo ant sąžinės:) Tad vieną dieną ėmiau ir parodžiau jas velėjų forume, gavau patarimų ir „damušiau“. Pasirodo didžiąją dalį darbo jau buvau padariusi, tik klumpių formą reikėjo išformuoti.
Štai dvi poros raudonų veltinukų, na tikrai su didele meile nuvelti mano mažiesiems.
 
 
Tik per tuos metus, kol klumpės buvo paslėptos, sūnelio pėda spėjo jas išaugti. Užtat mažoji labai laiminga, nes dabar turi net dvi poras klumpių. Vienos kaip tik dabar, kitos didelesnės. O kad dukrelė pati skirtų, kuris batukas ant kurios pėdos – papuošiau juos mažomis širdelėmis. Matyt, širdelių šventė pametėjo mintį:)
 
   

2014 m. sausio 28 d., antradienis

Sesers vafliai

Ar žinot, ką reiškia būti šeimoje jaunėle? Tėvų meilės gaudavau vienodai. Bent jau nepamenu, kad mane būtų labiau lepinę, o ir pylos gaudavau ne ką mažiau, nei vyresnioji sesė:) Bet aš ne apie tai. Būti jaunėle - vadinasi kaskart po revizijos spintoje gauti sesės išaugtus drabužius. Vienų laukdavau net išsižiojusi, kiti visai nedžiugindavo, bet buvo savaime suprantama, kad tai, kas nebetinka sesei, atitenka  man. Kadangi pati auginu du vaikus, tai tokį dėsningumą pilnai pateisinu. Va kaip pasikeičia nuomonė:) Bet tuomet, būdama vaikas, vis pasvajodavau, kai jau užaugsiu, kai jau pirksiuos ką norėsiu! Ir nors užaugau, mano sesė karts nuo karto vis perleidžia man ką nors. Tai va, paveldėjau jos receptų sąsiuvinį ir ten atradau pačių skaniausių vaflių receptą! O tikri vafliai turi būti iškepti toj senojoj rusiškoj vaflinėj, tai ir ją gavau iš sesers.
 
 
Tešlai reikės:
200 g. margarino arba sviesto
5 kiaušiniai
200 g. cukraus
200 g. miltų

Pagaminti tešlą baisiai paprasta. Išlydau margariną, įmušu kiaušinius, supilu cukrų ir gerai išmaišau, kol nesijaučia cukraus. Tuomet suberiu miltus ir dar kartelį viską išmaišau. Ir tuomet vyras kepa vaflius:)
Vaflinė turi būti gerai įkaitinta ir susukti vaflį reikia iš karto, kol jis dar būna karštas ir minkštas. Vėliau jis sukietėja ir pasidaro trapus. Kad vafliai nesuminkštėtų, geriau juos laikyti sandariai uždarytus dėžutėje. 
 
 
Pati niekada nesu kepusi vaflių, tai mano vyro užsiėmimas. Užmaišau dvi normas ir tuomet  jau jis darbuojasi. Vafliai yra mūsų šeimos firminis saldėsis Kalėdoms:)