Aronijų sirupas

Iš vaikystės atkeliavęs aronijų sirupo skonis. Receptas kiek primirštas, bet padėdavau babai suskaičiuoti aronijų uogas ir vyšnių lapus. Kai panorau sirupą pasigaminti pati, teko susirasti receptą, pasisodinti ir aronijas, ir vyšnias:)

 

Produktai:

300 g aronijų uogų

100 vyšnių lapų

1 litras vandens

1 kg cukraus

1 a.š. citrinos rūgšties

 

Į vandenį sudėjau nuplautas ir aronijų uogas be šakelių ir vyšnių lapus. Užvirus viską paviriau apie 20 min. Nukošiau skystį per merliuką, dar išspaudžiau uogas. Į skystį supyliau cukrų, citrinos rūgštį ir pakaitinau, kol ištirpo cukrus. Į paruoštą tarą supilsčiau dar karštą sirupą, gerai užsukau ir palikau atvėsti. Gavosi apie 1,5 litro vyšniomis kvepiančio aronijų sirupo.

Sirupą laikau per žiemą vėsioje vietoje, pvz. rūsyje. Pradarytą stiklainėlį jau reikia laikyti šaldytuve.

 

 

 

Mano pastebėjimai. Kadangi vyšnių lapai pradėjo džiūti ant medžių dar nesunokus aronijų uogoms, tai prisiskyniau gražių lapų ir juos įdėjau į šaldiklį. Kai sunoko uogos, puikiai tiko lapai iš šaldiklio. Beverdant puode uogas sutraiškiau su metaliniu grūstuvu bulvių košei, taip labiau išsiskyrė uogų spalva ir aromatas.

Dovana

Dovanų pakavimas man - vienas malonumas. Na taip, pradžioje reikia pasukti galvą, ką dovanosiu, bet misija įmanoma. O va pakavimui erdvė begalinė. Kartais susigalvoju net kelis variantus ir nežinau, kurį įgyvendinti:)

Šįkart draugei gimtadieniui beveik jau kalėdiškai įsitaisė arbūzinės šlepetės.

Jo didenybė musmirė

Be proto šiltas ir grybingas rugsėjis baigias, bet miškas vis dar gražus ir kvepia rudeniška gaiva. Aš viliuosi, kad dar neatvės ir pasivaikščiojimai į mišką tęsis, nes čia tiek daug fotogeniškai nusiteikusių musmirių:)

Karantininės Velykos

Ir kas galėjo patikėt, kad gyvenime klius karantininės Velykos. Be gausaus šeimos susitikimo, artimųjų ir draugų lankymo. Visa laimė, kad galėjom pavasario šventę švęsti sodyboje gamtoje. Kažkaip atlaikiau šventinius maisto iššūkius ir sekmadienio rytą atriedėjo ant stalo spalvoti margučiai:)

Marginom mudvi su dukryte. Prisirinkom žalumos, svogūnų lukštų ir nėrėm į kūrybą. Šių metų dukrytės pasiūlytas atradimas - samanos. Niekad nepagalvojau, kad tokius gražius kosminius zigzagus išpieš jos!

Šviesių ir sveikų Jums savų Velykų!

Raudona dovana

Viena yra išrinkti artimam žmogui dovaną, kitaip tariant sugalvoti, ką čia pati padarysiu. O paskui ateina antras etapas - spalva! Todėl man labai patinka, kai tas žmogus turi mėgstamą spalvą. Man pasirinkimas tampa paprastesnis, o ir daugiau tikėtina, kad dovana gimtadieninkei patiks labiau:)

Raudonos kumštinės pirštinės sesei dovanų. Parinkau kol kas man gražiausiai ant kumštinių pirštinių nugulančią pynę, kurios aprašymas yra čia. O supakavau į žiemiškai šventišką Greengate dėžutę.
Su gimtadieniu, sese! Viliuosi, kad pirštinės ne tik šildys rankas, bet ir nuspalvins žiemą ryškiai, pakels nuotaiką:)

Dar braškių

Šiai laikais, matyt, nėra baigtinio braškių sezono. Būna jo pikas, apie Jonines, o paskui net ir liepą pasirodo galima jų nusipirkti.

Vaikai išmėgino mano darytus molinius dubenėlius. Pripjausčiau braškių, užsibarstė cukraus, užsipylė pieno ir - štai jums pietūs tokią karštą vasaros dieną!  Sakė braškės buvo skanios, o ir dubenėliai nekiauri:)

Ir vėl sunoko

Šiais metais pasilikau tik du daigus. Vaikams gerokai apmažėjo ūpas būti palangės sodininkais. O gal tiesiog reikia pomidorus pakeisti į ką nors kitą:)

Vienas daigas visai nederlingas pasitaikė, tik du pomidoriukus užaugino. Bet kitas tiesiog lipte aplipęs raudonom uogom!

Grįš vaikai iš senelių, tai sakė nuskins ir kažką darys:)

Žemuogienė

Vasara - uogų metas ir vaikams nėra nieko skaniau už žemuogienę. Gali valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei:)

Receptukas:
žemuogės
pienas
cukrus

Priskintas uogas pasaldinti cukrumi, na kiekvienam pagal skonį. Tuomet užpilti pieno ir žemuogienė jau paruošta. 

Vaikai valgo be nieko. Man iš vaikystės likę, kad močiutė atpjaudavo riekę šviežios juodos duonos, tai taip valgau ir užaugusi:) O pienas būdavo ką tik pamelžtas ir dar šiltas. Mums anūkams reikėdavo tik žemuogių prisiskinti.

Atsisveikinimas su eglute

Kaip ir kasmet per Tris Karalius nupuošinėjam eglutę. Po viso prieššventinio ir šventinio maratono, jau naujais metais gera dar keleta dienų pasidžiaugti ja. Šį kartą buvo daug raudonos spalvos:)

Putinų raudonumo

Visą vasarą jis tykiai augo pievoje tarp alksnių. Nei mačiau pavasarį jį žydint, nei pastebėjau užsimezgusias uogas vėliau. Tik rudenį, kai medžiai liko pliki be lapų, iš savo terasos užmačiau jo raudonumą. Putino uogos ganėtinai rūgščios, kiek kartokos. Vaikų nelabai suviliosi tokiu skanėstu, bet nuotraukose jos moka puikiai pozuoti:)

Šįkart ne uogos prie papuošalo, bet papuošalas prie uogų prisiderino. Ir mano palėpėje jis ilgai neužsibuvo, jau padovanotas raudonos spalvos mylėtojai.

Statistika: 60 cm ilgio, užsegimo dėka pora centimetrų galima dar prailginti.

Serbentynas

Serbentų krūmas kaime. Jis iš mano vaikystės, o gal net mena ir kūdikystę, tik aš jo nepamenu... Toj pačioj vietoj daugybę metų. Susenęs, bet vis dar atsparus. Kažkada mano močiutė ir mama skynė uogas ir virė serbentų drebučius. Buvo laikas, kai mes, anūkai, šį krūmą turėjom sau. Visą vasarą lesdavom nuo jo uogas. Išsilaikydavo kone iki rudens, kuomet būdavo pačios saldžiausios ir skaniausios. Dabar jau keleta paskutinių vasarų prie šio krūmo sugrįžtu su savo vaikais. Ir kas, kad uogų gerokai apmažėjo, bet tiek daug prisiminimų šiame krūme! Net keturios giminės kartos telpa, nuo senelių iki proanūkių. Štai kur tvirtybė!

Užderėjo!

Tokio derliaus dar nebuvo! Jau penkti metai namuose po stoglangiu karaliauja pomidorai. Vaikams didžiausias įdomumas pavasarį sėti, o paskui pats skanumas raškyti mažus raudonskruosčius. Va laistyt tenka jau man. 

Šiemet trys daigai. Drūti, bet į lapus neiškerojo, į ūgį neištyso ir visai netikėtai sunokino daugybę pomidoriukų. Gal todėl, kad paklausiau vieno komentaro ir lapus nugenėjau. Gal todėl, kad kartais juos pamiršdavau ir nuo per didelio rūpesčio jie neišlepo. Kaip bebūtų, vieną dieną nustebino jie mane ir vaikus tokiu dideliu derliumi! Vos spėjau nufotografuoti, nes mano mažieji skėriai greitai prasiėjo per pomidoriukus:)

Kai atskrenda kalėdiniai gandrai

Vilnonės kojinytės iš šventinio katalogo. Juk gandrai atskrenda ir per Kalėdas:)

Raudoni veltinukai su meile

Iš tikrųjų tai turėjo būti nykštukų batukai mano mažiesiems. Ėmiausi juos velti prieš kokius metus, kai darželyje buvo pats kalėdinių švenčių įkarštis. Man labai pagelbėjo virtualios Eglės ir Rasos klumpių vėlimo pamokėlės. Deja, manosios klumpės nesigavo...o dar dvi poras apsiėmiau velti! Teko staigiai suktis iš situacijos, sugalvoti ir padaryti kitokį nykštukų apavą. Darželio šventė pavyko, o nepabaigtas veltinio klumpes nukišau giliai prie vilnos. Bet kažkaip visai netikėtai po ilgo laiko jas užmatė mažoji, vis klausinėjo, kada bus jai tapkytės, ir tos nenusisekusios tapkytės badė man akis, visaip kaip lipo ant sąžinės:) Tad vieną dieną ėmiau ir parodžiau jas velėjų forume, gavau patarimų ir „damušiau“. Pasirodo didžiąją dalį darbo jau buvau padariusi, tik klumpių formą reikėjo išformuoti.

Štai dvi poros raudonų veltinukų, na tikrai su didele meile nuvelti mano mažiesiems.

Tik per tuos metus, kol klumpės buvo paslėptos, sūnelio pėda spėjo jas išaugti. Užtat mažoji labai laiminga, nes dabar turi net dvi poras klumpių. Vienos kaip tik dabar, kitos didelesnės. O kad dukrelė pati skirtų, kuris batukas ant kurios pėdos – papuošiau juos mažomis širdelėmis. Matyt, širdelių šventė pametėjo mintį:)