2012 m. balandžio 30 d., pirmadienis

Balandis, 2012/4

Pagaliau pavasaris:) Toks, kokio laukiau jau visą kovą: bundantis, kvepiantis, besiskleidžiantis, gaivus, žaliuojantis ir vis labiau spalvotas.
Iš vienos dienos pasižibuokliavimo...

2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis

Pakabėlė drugelių fėjai

Kai augini du vaikus, tenka, ir ne taip jau retai, visko turėti po du:) Dukart daugiau energijos, du apkabinimai, du pasikalbėjimai prieš miegą, būtinai dvi balos kieme, du pleistriukai susižeidus, dar dvi gertuvės, kuprinės, balionai...
Nors dukrytė savųjų pakabėlių dar nemoka skaičiuoti, bet didysis brolis pasirūpino, kad jam padarius naują, ir sesytė gautų naują pakabėlę savoms suknelėms:) 


P.S. Visai smagu buvo išmokti lankstyti D.Petty origami drugelį:)

2012 m. balandžio 17 d., antradienis

Pakabėlė laivelių kapitonui

Kai Kalėdoms draugės vaikams dariau pakabėles, sūnelis jau tada išsirinko, kokios norės sau. Argumentai buvo labai svarūs: "Mamyte, man gi keturi metai, tai man reikia tiek ir pakabėlių.". Nuėjom, spintoj suskaičiavom tik tris... Aš vėl turėjau mielą užsiėmimą, tik užtrukau neplanuotai iki pavasario... Bet pagaliau mano mažasis kapitonas turi pakabėlę:)

2012 m. balandžio 13 d., penktadienis

Kovas, 2012/3

Tie visi projektėliai...priklausomybė...ne kitaip. Disciplinuoja, priverčia pasitempti, bet kartu ir pypsi nuolat, kaip koks pamirštas uždaryti šaldytuvas:) Jau balandis įpusėjo, o aš atnešu kovo fotografiją. Tingus kovas buvo. Jau taip laukiau pavasario, pumpurų, pirmų gėlių miške, daugiau spalvų, gyvybės, o kovo pabaigoj ėmė ir prisnigo... Tiesa, greitai nutirpo tas baltumas, juk pavasaris:)

2012 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis

Batukai coliukei

Kažkada, nors ne taip ir seniai, abu kartu su vyru laukėm sūnyčio. Kas savaitėlę vis paskaitydavom, kaip jis mano pilvelyje auga ir vystosi. Kaip dabar pamenu, kad mano išmintingoji „Nėštumo biblija“ rašė, jog pusiaukėlėj leliukas sveria apie 200 gramų. Vis mėginau įsivaizduoti, kiek yra tie 200 gramų, ir vyras pasakė: „Taigi sviesto pakelis.“ Taip ir auginau nuo tada sūnelį. Pakelis, du...o gimė beveik visi 17 pakelių!:)
Coliukė Gaivilė gimė vos 24 su puse savaitėlių. Paskubėjo mažylė. Tikra coliukė, 578 gramų tesvėrė. Forume su kitom mamom kasdien laukėm žinių, kaip sekasi tvirtėti ir augti. Galvoje vis sukosi, juk tai tik trys pakeliai sviesto, nesuvokiamas man buvo tas mažumas. Šiandien, praėjus daugiau nei dviem mėnesiam,  mažylė jau gerokai ūgtelėjusi, sveria kiek daugiau nei pusantro kilogramo. Smagu ir gera. Coliukei ir jos mamai linkiu tvirtybės ir daug sveikatėlės.

Šiltos vilnos linkėjimai mažylei. Tai mažiausi kada nors mano megzti batukai, vos šešių su puse centimetrų padukas. Ir kai sūnelis paklausė, kam tokie maži, atsakiau coliukei. O kai paklausė, kas ta coliukė, atsakiau mažytė mergytė, bet iš tikrųjų aš vis dar neįsivaizduoju, koks gi tas coliukės mažumas. Viliuosi, neprašoviau su dydžiu...

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

Velykų eglutė

Štai ir praėjo šventinis savaitgalis. Tiesa, senovės lietuviai švęsdavo ir trečiąją Velykų dienų - Ledų, bet pas mus ji jau pamiršta ir šiandien visi kimba į darbus.
Gal net pora savaičių prieš Velykas parsinešiau iš miško šakelių ir su vaikais papuošėm Velykų eglutę. Jie kantriai laukė, kol pamerkiau šakeles, o tada jau abu kabino mano pačios darytus veltinio kiaušinukus. Manau, kad ši namų puošmena sėkmingai sulauks ir Atvelykio:) 

2012 m. balandžio 7 d., šeštadienis

Didžioji pavasario šventė

Kai atbunda gamta, kai prasideda pavasario džiaugsmai ir linksmybės, tada būna Velykos.
Iš vaikystės prisimenu jas šiltas, su pavasariniu vėju, sprogstančių pumpurų ir besikalančios žolės kvapo, beržų sūlos skonio...ir daug kiaušinių:) Ne tuzinas, net ne du, kaime primargindavom jų kokį šimtą!
Gražios Velykų šventės jums visiems!


2012 m. balandžio 6 d., penktadienis

Rožinis veltinis

Veltinis - tai dar vienas mano laisvo laiko grobikas:) Į rankas vilną paėmiau besilaukdama sūnelio. Taip taip, visi mano pomėgiai "gimė" kartu su vaikais:) Pas draugę Liną nusižiūrėjau veltinio karolius ir užsimaniau. Vienam iš šeimyninių pasisedėjimų, kol mudviejų vyrai bendravo apie šeimyninę laimę, ji man atskleidė burbuliukų vėlimo paslaptis. Na tikrai, tuomet man viskas buvo paslaptis, bet po truputuka vis geriau pažystu vilną, atrandu sau tinkamą bendravimą su ja. Veliu sau, vaikams, kartais dovanų arba jeigu kas nors užsiprašo.
Šie veltinio karoliai po šventinio savaitgalio iškeliaus į Airiją. Aušra užsiprašė, kad nori kažko rožinio, tai štai kas gavosi ir pavadinau juos "Kai moteriai užsinori kažko rožinio".


Truputėlis statistikos: karolių ilgis 188 centimetrai, sunaudota 11 rožinių ir 10 violetinės spalvos burbuliukų, 3 metrai juostelės.

2012 m. balandžio 2 d., pirmadienis

2012 m. balandžio 1 d., sekmadienis

Sendaikčiai

Pamenu, kai nuvažiavus pas močiutę į kaimą, niekada neatsisakydavau padėti sutvarkyti vieną kitą spintelę, lentyną ar šiaip kokį senienom užkištą kampą. Tada vaikui tiesiog būdavo smalsu ir smagu. Žiūrėk senas puodelis ar nereikalingi šauktai atkeliaudavo į smėlio dėžę:) Buvo leista išsimatuoti mamos ar tetų mergautines suknutes ir pažaisti su aukštakulniais. Ir aš džiaugdavausi, kai po viso tvarkymo tie rūbai vėl suguldavo į lentynas iki kito tvarkymo, nors niekas jų nenešiojo, niekam jų nereikėjo. Pas močiutę buvau užsirezervavusi gražią mažytę papuošalų dėžutę. Džiaugiausi, kai lyjant lietui, ji leisdavo vaikščioti su savo senobiniu skėčiu. Ir niekada nepraleisdavau progos užlipti su seneliu ant aukšto, kad galėčiau pasikuisti tarp mamos sąsiuvinių ar senų knygų.
Prabėgo nemažai metų...kasdieninis tvarkymasis man patapo rutina... Šiandien jau savi vaikai su užsidegimu pasikuičia manose lentynose. Nepasidalina, kuris "fotografuos" su neveikiančiu ir man nereikalingu fotoaparatu, ką pirks už rusiškus rublius su Lenino atvaizdu... Ir aš esu tikra, kad daiktai - jiems tiesiog kaip žaislai, kaip kažkada man vaikystėj.
Bet kai kurie iš tų daiktų yra seni...išlaikyti...išsaugoti...gal kažkur užkišti ir pamiršti, bet jie turi savas istorijas... Visai neseniai tokių daiktų ėmiau tikslingai ieškoti vis dar neištuštėjusiame kaime, pas tėvus bute. Jie tampa man kažkuo brangūs...ne pinige prasme, bet prisiminimais, ta praeitim, kuri skaičiuoja ne dešimt metų, o gerokai daugiau.