Lubinų aviukas

Taip jau nutiko, kad per patį lubinų žydėjimą parvažiavau namo su siūlėm, minimaliai galėjau judėti, o akyse vis stovėjo tie žydintys lubinai. Aktyvi veikla buvo ne mano jėgoms, tad pasikuičiau po savo vilną ir atradau lubinų mėlynumo spalvos! Bet nuotraukai būtinai reikia lubinų. Rašau draugei, gal kur pakeliui iš kaimo atvežtum kelis, ką? Atveža, kiek pavargusius nuo karštos kelionės, bet netrukus atsigauna vazoj. Tą patį vakarą sesuo užsuka po kaimo su lubinais:) Iki visiškos pilnatvės dar vyras sustoja pakelėj. Lubinų pilni namai. Įvyko tikros jungtinės lubinų pajėgos!

O štai ir pats lubinų aviukas. Nežinau, kas labiau: ar jis prie lubinų prisiderinęs, ar lubinai prie jo:)

 

Alyvinė avytė

Vasara. Atėjo. Prasidėjo. Laukiau jos jau kažin kiek. Ir jau dabar žinau, kad kai ji baiginėsis, aš kaip koks vaikas įsikibęs mamai į sijoną nenorėsiu jos paleisti. O šiemet supratau, kad vasara trunka ne tik tuos tris kalendorinius mėnesius. Ar matėt, kaip žydėjo gegužis? Tiesa, vėsokas buvo...

Prisiderinus prie gegužio alyvų mano velta alyvinė avytė.

 Sagė kantriai laukia Odetuko. Su jos mama įgyvendinom abipusius geranoriškus mainus:)

Garstyčių spalvos sagė

Nors ruduo jau persirito į antrą pusę, bet vis dar džiugina saule, po kojomis čežančias lapais, ūkanotais rytais. Ir ta rudeniška spalva...garstyčių spalva! Nemėgau jos, visai neturėjau savo garderobe, bet vieno mergaitiško apsipirkinėjimo metu draugė prikalbino nusipirkti tokios spalvos megztuką. Štai taip viskas ir prasidėjo:) Paskui buvo sijonas ir pėdkelnės. O šį rudenį labai prisireikė ir veltos sagės.

Niekada nesidomėjau, kiek gi vilnos sunaudoju savo veltoms sagėms?... Tad šį kartą viską suskaičiavau:) Trisluoksnei gėlei sunaudojau apie 10 gramų vilnos, dar reikėjo karoliukų pasiuvinėjimui. Sagės skersmuo apie 9 cm.

Ruduo pražydo geltonai

Iš tikrųjų ruduo toks spalvotas! Nuo geltonos, oranžinės, rusvos, raudonos, bordinės, iki tamsiai rudos. Štai kokia gausa lapų krenta nuo medžių, čeža po kojomis ir padaro rudenį beprotiškai gražų:)

Rasa, su gimtadieniu! Tegul tavasis ruduo nepaliauja žydėti.

 

Mėlyna sagė auklėtojai

Sūneliui šie metai paskutiniai darželyje. Kaip greitai pralėkė dar vienas vaikystės etapas! Jis pats labai laukia mokyklos, o aš net nepagalvojau, kad per darželio išleistuves bus sunku nuslėpti jaudulį ir skruostu nuriedės ašara išdavikė...

Ši veltinio sagė - tai mudviejų su sūneliu bendras kūrybinis darbelis auklėtojai Zitai. Labai norėjosi jai padėkoti už tai, kokia gera auklėtoja ji buvo mano sūnui. Visada maloni, moka paguosti, išklausyti, ji griežta, bet teisinga, ją vaikai myli ir gerbia. 

Sagę vėliau aš, bet sūnelis atsakingai parinko gėlės spalvą. Prižiūrėjo, kaip sagė džiuvo, išsirinko akmenėlius ir karoliukus, kuriais papuošiau gėlės viduriuką. Aš su juo pasitariau, kaip įpakuosim sagę, jis pats užrašė kortelę. Ir štai ką mudu sumąstėm, kaip gražiai viską nufotografuoti:)

Pavasaris pražydo žaliai

Kur pavasaris, ten ir žaluma. Ji tokia gyvybinga ir tikra. Užvaldo viską aplinkui, kad net oras pakvimpa žaliai. Pasiilgstu jos per žiemą. Taip gera stebėti, kai po pavasarinio lietaus gamta tarsi teptuku spalvina viską žaliai.

Manoj palėpėj irgi pražydo žalias žiedas. Tai veltinio sagė. Su pavasariniais linkėjimais sagė keliauja Akvilei. Aš nežinau, ar jai patinka pavasaris, bet tikrai žinau, kad jai patinka žalia spalva:)

Šermukšnio aviukas

Dažniausiai manieji rankdarbiai atsiranda kam nors dovanų. Aišku, esu pasidovanojusi ir sau šį bei tą:) Bet šio aviuko istorija kiek kitokia. Rudenį atostogavom su vaikais Zakopanės Tatruose, Lenkijoje. Buvo gražus, saulėtas ir šiltas rugsėjis. Vaikštinėjom po kalnus, o ten pilna šermukšnių buvo. Medžiai tiesiog svyro nuo turtingų uogomis kekių. Žiūrėjau į tas uogas ir prisireikė man velto aviuko, tokios sodrios šermukšnių spalvos ir netgi jau tada įsivaizdavau, kaip aš jį nuveltą fotografuosiu su šermukšniais:) Grįžom po atostogų, aviuką nuvėliau, bet va šermukšnių ilgai teko paieškoti. Į paieškas buvo pajungtos viso darbinio kolektyvo pajėgos, bet daug kur ant medžių uogų tiesiog nebuvo. Kitur paukščiai nulėsė ar jos tiesiog nujuodavo... Galų gale vieną kekę su vyro pagalba kone iš dangaus nusiskyniau, dar vieną draugė atnešė ir štai šermukšnio aviukas!