2015 m. gruodžio 29 d., antradienis

Vintažiniai namukai

Kasmet dairausi sendaikčių turguje kokio nors žaisliuko eglutei. Žvalgausi žvalgausi į lagaminuose sukrautus grožius ir vieną išsirenku. Šiemet žiūriu - jau keturi vintažinai namukai puošia mano eglutę:)

2015 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

Saldi Kalėdų dovana

Ir šiemet Kalėdos neapsiėjo be vaflių! Nedidukas progresas - užmaišiau jau dvi su puse normos tešlos. Receptas toks aiškus ir paprastas, kad neįmanoma "sugrybauti":) Svarbiausia tik kaimiški kiaušiniai. Na, dar reikia poros valandų laiko kepimui ir sužiūrėti, kad namiškiai nevagiliautų.
Vaflius pakavom ir vežėm seneliams dovanų. O kaip jums valgomos dovanos? Aš visai neprieštarauju skanėstams ir kokiems nors gurmaniškiems skoniams:)



2015 m. gruodžio 16 d., trečiadienis

Šiltos žalio drakono letenos

Tie šventiniai rūpesčiai darželyj ir mokykloj! Vaikams tiek jaudulio išmokti žodžius, vaidinti, pašokti ar padainuoti. Ir kartu tiek užsidegimo būti tikra rūmų dama ir drakonu. Nors sūnus primygtinai kartoja, kad jis bus slibinas, o ne drakonas:) Ir būtinai dar žalias:)
Mano mažų žmogelių dideli vaidmenys ir aš augu kartu su jais. Dukrytei išmokau supinti rūmų damos šukuoseną. O sūnui štai nuvėliau žalio drakono letenas.


Išėjau į parką paieškot žiemos, deja veltinukams teko pozuot ant rudenį kritusių lapų.
Statistika: porai 33 dydžio veltinukų sunaudojau 160 gramų vilnos. Viduje naudojau Tyrolio vilnos karšinį, viršuje - Naujosios Zelandijos karšinį.

2015 m. gruodžio 1 d., antradienis

Dygsniukai

Žiema žiema. Tik gaila, kad jau kelinti metai gruodis atkeliauja be sniego...
Išsitraukiau savo siuvinėjimus ir mažais dygsniukais keliausiu į Kalėdas. Kaip niekad šiemet laukimas su lėtu tempu ir ramybe.

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

2015 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis

Vėl juosta

Per žiemą spėju jos pasiilgti. O pavasarį tai būna kaip kažkoks ritualas. Įsidedu juostą ir vaikštinėju po kaimą. Kaskart atrandu naujus vaizdus, užklystu į dar neatrastus kampelius. Fotografuoju iki vėlyvo rudens. Ir didžiausias smagumas prasideda tuomet, kai pamatau nuotraukas.
Šiemet susikaupė net dvi juostos. Tyrinėju vykusius kadrus ir iš lėto, neskubant, po kadrą prisimenu gyvenimą kaime. Parako užteks iki kito pavasario, o tuomet vėl leisiuos į kelionę:)

2015 m. lapkričio 22 d., sekmadienis

Pirmasniegiai batukai

- Mama! Sningaaa! Stambiai! Kur mano rogės?
Taip šįryt išvirstu iš lovos:) Kaip gera džiaugtis paprastais dalykais.
Netrunka ir vaikai patys susiorganizuoja pasivaikščiojimą į parką. O aš gi susikraunu savo krepšį. Jame fotoaparatas ir ką tik baigti batukai. Kol vaikai nulipdo nediduką sniego senį, aš šalimais fotografuoju pirmasniegius batukus.

2015 m. lapkričio 9 d., pirmadienis

Pilka

Du vaikiški movai. Šviesiai pilkas draugės dukrytei Ievai, tamsiai pilkas - sūnui Joriui. Maniškiai vilnos nė artyn neprisileidžia. Duria ji kaip ir man. Todėl mano širdis džiūgavo, kai draugės vaikai iš karto apsimūturiavo šalikus ir laimingi išbėgo į rudenį. Ir kas, kad movai pilki, ruduo dar kvepia spalvomis!




Statistika: megzta 5 mm storio virbalais, iš pusvilnonių Lanoso Zerda siūlų (30% alpakos vilna, 70% dralonas; 100 gr., 175 m), vienam movui sunaudojau 200 gr. Raštas - angliški stulpeliai. Apmečiau 38 akis, šaliko plotis gavosi 25 cm., šaliko ilgis - apie 100 cm.

2015 m. lapkričio 5 d., ketvirtadienis

Baigta

Jau tuoj tuoj, šį savaitgalį, ką tik baigti mezginiai iškeliaus pas savo naujuosius šeimininkus:)

2015 m. lapkričio 1 d., sekmadienis

Trakai

- Mama, tai kada eisim pačiuženti lapų?
Ėmėm ir išsiruošėm į Trakus. Ten, atėjus rudeniui, visada būna lapų ir niekas neskuba jų sugrėbti, kaip kad Vilniuje. Vaikams tai pats mieliausias rudens smagumas. Čiuženti, lakstyti, voliotis, užsikasti, atsikasti, mėtytis. O lapų tikrai buvo gausybė! Ir kai vaikai jau išsidūko, aš sugavau saulėtą rudenį Trakuose.

2015 m. spalio 22 d., ketvirtadienis

Pulkas batukų

Spalį kaip niekad sparčiai rudenėja vakarai. Nejučiom prasieinu per savo siūlų dėžes. Nediduką krepšelį vienas po kito užpildo pusvilnoniai batukai.


Rudeniškai fotosesijai visą pulką batukų išrikiuoju kaime ant lieptelio. Suporavus - penkios poros. Tiktų ir mergaitės, ir berniuko leliukiškoms pėdutėms.


- Mama, čia tu juos visus numezgei? - klausia mažoji.
- Taip, aš.
- O kas juos nešios? Mano kojytei per maži.
- Tavo kojytei per maži, bet leliuko kojytei tiktų.

2015 m. spalio 1 d., ketvirtadienis

Ruduo

Su draugais turim dar vieną gražią tradiciją - rudeninis dviračių žygis. Vieną dieną numynus apie 60 kilometrų, kitą rytą vangiai norisi ropštis iš miegmaišio... Bet neišlaikiau. Rūškanas rytas ežere buvo labai gražus ir paslaptingas.

2015 m. rugsėjo 13 d., sekmadienis

Buvo batai keturi

Dviejų spalvų siūlai ir štai dvi poros batukų. Viso batai keturi, išdalinti jau visi:)


Vieną dieną užmačiau, kad laukiasi mano stomotologė ir sporto studijos administratorė. Suruošiau jų leliukams šiltas vilnones staigmenėles.


2015 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Pro pravirą langą

Aplinkui visi tik kartoja, kad vakar buvo paskutinis vasaros savaitgalis, šiandien paskutinis vasaros pirmadienis. O kiek dar paskutinių vasaros akimirkų įvyko per šias dienas žmonėms! Paskutinis pasivaikščiojimas, išsimaudymas, saulės palydėjimas. Kažkas fotografavo paskutines vasaros vestuves ar krišktynas. Šįryt išgėrė paskutinę vasaros kavą. O vakare patekės paskutinė vasaros pilnatis:)
Žinau ir aš, kad vasara jau baigėsi. Bet ne todėl, kad kalendoriuj seku kiekvieną dieną. Tiesiog nuo ryt sūnus vėl keliaus į mokyklą. Bet kol orai leis, aš pro pravirą langą dar gaudysiu savo vasarą!

2015 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Raudonplaukė drovuolė

Susitikom vieną vasaros vakarą. Ji susidraugavo su mano dukrele, bet manęs laikėsi atokiai. Fotosesijai visai nesiruošiau, bet vis sekiojau akimis šią raudonplaukę mergaičiukę. O leidžiantis saulei jau nebeatsispyriau ir prikalbinau ją pasivaikščioti toliau nuo stovyklavietės šurmulio.


Nelengva man buvo. Ji buvo labai nedrąsi. Manoji dukrelė jai vis rodė pavyzdį, kaip reikia papozuoti:) Bet mes esam tokie, kokie esam. Vaikai irgi. Nepagavau jos šypsenos. Bet po trijų stovyklavimo dienų, atsisveikinant Raminta pasitrynė su manim nosies galiukais:)



2015 m. rugpjūčio 7 d., penktadienis

Oranžiniai

Matyt jau esu rašiusi, jog kiekvienas mano rankdarbis turi atskirą savitą istoriją. Iš pradžių rezgasi mintys, o vėliau atsiranda ir pats rankdarbis. Dažniausiai prieš darant, jis jau turi savo šeimininką, kuriam atiteks. Vos pora darbelių mano namuose yra atlikę. Visi kiti - išdovanoti.


Šie oranžiniai batukai iškeliavo mano kosmetologės anūkėlei. Dar pavasarį ji išsikalbėjo, kad laukia rugpjūtį anūkėlės. Štai ir rugpjūtis. Kai kitą kartą eisiu pas Vidą, manau, jau džiaugsis anūkėle!


Dar apie istorijas... Mano vaikai pripasakotų begalę istorijų, kaip aš savus rankdarbius fotografuoju:) Šįkart batukai keliavo į kaimą. Nusivogiau iš tėčio dar senelius mačiusią taburetę. Pas mamą radau senų užuolaidų skepetą. Ir besimėgaudama po slyvaitėmis prisiuvau batukams sagutes:)

2015 m. liepos 28 d., antradienis

Kambariniai pomidorai



Užderėjo! Vaikai ilgai netruko visus nuskinti. O mažoji po lygiai padalino sau ir broliui. Buvo miela klausytis: "Vienas man, vienas broliui, du man, du broliui, trys man, trys broliui...". Ir taip kone iki dvidešimt be klaidų!

2015 m. liepos 22 d., trečiadienis

Juodkrantė

Pradėti rašyti blog'ą paskatino mano pomėgis fotografijai. Rankdarbiai tapo mano modeliais. Į dienos šviesą išsitraukiau ir juostinį fotoaparatą. Keletą draugių prikalbinau fotosesijoms. Viskas taip palaipsniui ir rutuliojosi. Ketvirti metai jau sukasi ir vis dar nedingo noras rašyti. Tiesa, mano įrašai nėra dažni, bet vis dar gera juos kaupti savo palėpėje.
Prie ir taip gausios įrašų įvairovės sumąsčiau dar prijungti keliones. Tai nebus detalūs maršrutų aprašymai, nors gal... Greičiausiai pasidalinsiu įsimintiniausiais kelionių momentais.
Šįkart Juodkrantė. Mūsų kasmetinių vasaros atostogų vieta. Tai jungtinės atostogos, kuomet važiuojam dvi ar trys draugų šeimos, su vaikais ir geru ūpu. Orus tai savaitei pranašavo lietingus, bet jūra mus pasitiko saulėta. 


Telijo viena naktį, o po jos Neptūnas išmetė ir bangų!


Besibaigiant atostogoms, jūra nurimo, atėjo debesys ir prapliupo lietus. Kaip gera išvažiuoti paliekant blogą orą:)


Finale: visos įsidėtos suknelės panešiotos ir oras buvo puikus!

2015 m. liepos 11 d., šeštadienis

Pakabos atostogų suknelėms

Jau kokia trečia diena pravėrus langą girdžiu, kaip į palangę kapsi lietaus lašai. O ryt atostogos pajūrin. Šalia teisingų drabužių lietingam orui, su dukryte įspraudėm į lagaminą ir suknelių. Mažajai jų niekada nebūna per daug:)
Dvi gėlėtos pakabos. Man ir dukrytei. Mūsų atostogų suknelėms.

2015 m. liepos 9 d., ketvirtadienis

Jo didenybė žemuogė

Vaikystės kaime buvo išvaikščioti visi pievų ir miško takeliai. Iš pradžių pamiške, paskui per kalnelį ir galiausiai pievoje už pirties. Toks buvo žemuogių maršrutas. Praeini ir jau turi, ką su šviežiu pienu paskanauti.


Nors kai kurie takeliai nunyko, bet maniškiai pipirai žino, kur nubėgti ir surasti žemuogių. Net nereikia raginti jų valgyti ir pasakoti, kokios jos naudingos. Žemuogės tiesiog skanios ir kvapnios!


Tikros žemuogių plantacijos kiek tolėliau nuo kaimo. Tik vietiniai žino tuos raudonuojančius užkaborius. Aš nevažiavau, likau kaime atsakinga už plovą pietums. Bet namiškiai atvėžė gausybę žemuogių! Užteko ir pavalgyti, ir pafotografuoti:) 

2015 m. birželio 29 d., pirmadienis

Kai važiuoju į kaimą

Kai važiuoju į kaimą, pirmiausia susipakuoju fotoaparato krepšį:) Būtiniausiai turiu pasiimti juostinuką. Kaimas vis labiau sensta ir noriu suspėti kuo daugiau jo įamžinti. Ne visuomet atrandu kadrą, kartais pratingiu saulėlydžio vakarus ar pramiegu ankstyvus rytus. Bet man neramu, kad būtent tuomet, kai nepasiimsiu fotoaparato, gerą kadrą tikrai pražiopsosiu. Taigi, krepšys supakuotas ir aš jau užuodžiu rytinės kavos kvapą pas mamą.
Mama vis juokiasi iš manęs: "O, korespondentė atvažiavo."

2015 m. birželio 14 d., sekmadienis

Mano gimtadienio bijūnai

Neįsivaizduoju savo gimtadienio be bijūnų. Vis tie prisiminimai iš vaikystės. Šilti ir taip stipriai kvepiantys babos bijūnais. Kai neliko babos, neliko ir kasmet laukiamų bijūnų puokščių...
Kinai turi patarlę, kad pabaiga visada yra kažko pradžia. Bijūnai man vis dar patinka. Ir aš turiu draugę, kuri žino šią mano silpnybę, ir per gimtadienį padovanoja man bijūnų. Viduje patyliukais aš svajoju apie šias gėles,  o Lina kasmet sugeba mane maloniai nustebinti jų žiedais:)

2015 m. birželio 10 d., trečiadienis

Lubinų aviukas

Taip jau nutiko, kad per patį lubinų žydėjimą parvažiavau namo su siūlėm, minimaliai galėjau judėti, o akyse vis stovėjo tie žydintys lubinai. Aktyvi veikla buvo ne mano jėgoms, tad pasikuičiau po savo vilną ir atradau lubinų mėlynumo spalvos! Bet nuotraukai būtinai reikia lubinų. Rašau draugei, gal kur pakeliui iš kaimo atvežtum kelis, ką? Atveža, kiek pavargusius nuo karštos kelionės, bet netrukus atsigauna vazoj. Tą patį vakarą sesuo užsuka po kaimo su lubinais:) Iki visiškos pilnatvės dar vyras sustoja pakelėj. Lubinų pilni namai. Įvyko tikros jungtinės lubinų pajėgos!


O štai ir pats lubinų aviukas. Nežinau, kas labiau: ar jis prie lubinų prisiderinęs, ar lubinai prie jo:)


 

2015 m. birželio 2 d., antradienis

Alyvinė avytė

Vasara. Atėjo. Prasidėjo. Laukiau jos jau kažin kiek. Ir jau dabar žinau, kad kai ji baiginėsis, aš kaip koks vaikas įsikibęs mamai į sijoną nenorėsiu jos paleisti. O šiemet supratau, kad vasara trunka ne tik tuos tris kalendorinius mėnesius. Ar matėt, kaip žydėjo gegužis? Tiesa, vėsokas buvo...
Prisiderinus prie gegužio alyvų mano velta alyvinė avytė.


 Sagė kantriai laukia Odetuko. Su jos mama įgyvendinom abipusius geranoriškus mainus:)

2015 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Karališka bulvių košė

Žiemą kaimas miega. Gyvenimas čia atbunda su pirma pavasario sula. Kai gamta padovanoja dar daugiau šilumos, tėvai čia persikelia gyventi.
Skambinu mamai, sakau, kad atvažiuosim ir jau žinau, kad mūsų lauks karališka bulvių košė iš kaimiškos plytos. Košė tikrai karališka. Dar mano baba tokią gamindavo. Su traškia skania plutele. Svarbiausia, ne per anksti ją pašauti į pečių, nes tuomet sudegs. Bet nereikia ir susivėluoti, nes tuomet nespės apskrusti ir nesusidarys plutelė.
Babai padėdavo senelis, mamai pagelbėja tėtis. Kaip kokia tradicija iš kartos į kartą - košę sumaigo vyrai.


Sumaigytą košę sukrauna į emaliuotus bliūdelius ir pašauna į pečių. Iki pietų toliau vyniojasi gyvenimas kaime, o pečiui kepa kaimiška bulvių košė. Kai pietums jau ištraukiam iš pečiaus - tikra karališka košė! 


Aš jau dabar žinau, kad ši karališkos košės tradicija neišnyks:)