Jo didenybė žemuogė

Vaikystės kaime buvo išvaikščioti visi pievų ir miško takeliai. Iš pradžių pamiške, paskui per kalnelį ir galiausiai pievoje už pirties. Toks buvo žemuogių maršrutas. Praeini ir jau turi, ką su šviežiu pienu paskanauti.

Nors kai kurie takeliai nunyko, bet maniškiai pipirai žino, kur nubėgti ir surasti žemuogių. Net nereikia raginti jų valgyti ir pasakoti, kokios jos naudingos. Žemuogės tiesiog skanios ir kvapnios!

Tikros žemuogių plantacijos kiek tolėliau nuo kaimo. Tik vietiniai žino tuos raudonuojančius užkaborius. Aš nevažiavau, likau kaime atsakinga už plovą pietums. Bet namiškiai atvėžė gausybę žemuogių! Užteko ir pavalgyti, ir pafotografuoti:) 

Kai važiuoju į kaimą

Kai važiuoju į kaimą, pirmiausia susipakuoju fotoaparato krepšį:) Būtiniausiai turiu pasiimti juostinuką. Kaimas vis labiau sensta ir noriu suspėti kuo daugiau jo įamžinti. Ne visuomet atrandu kadrą, kartais pratingiu saulėlydžio vakarus ar pramiegu ankstyvus rytus. Bet man neramu, kad būtent tuomet, kai nepasiimsiu fotoaparato, gerą kadrą tikrai pražiopsosiu. Taigi, krepšys supakuotas ir aš jau užuodžiu rytinės kavos kvapą pas mamą.
Mama vis juokiasi iš manęs: "O, korespondentė atvažiavo."

Karališka bulvių košė

Žiemą kaimas miega. Gyvenimas čia atbunda su pirma pavasario sula. Kai gamta padovanoja dar daugiau šilumos, tėvai čia persikelia gyventi.

Skambinu mamai, sakau, kad atvažiuosim ir jau žinau, kad mūsų lauks karališka bulvių košė iš kaimiškos plytos. Košė tikrai karališka. Dar mano baba tokią gamindavo. Su traškia skania plutele. Svarbiausia, ne per anksti ją pašauti į pečių, nes tuomet sudegs. Bet nereikia ir susivėluoti, nes tuomet nespės apskrusti ir nesusidarys plutelė.

Babai padėdavo senelis, mamai pagelbėja tėtis. Kaip kokia tradicija iš kartos į kartą - košę sumaigo vyrai.

Sumaigytą košę sukrauna į emaliuotus bliūdelius ir pašauna į pečių. Iki pietų toliau vyniojasi gyvenimas kaime, o pečiui kepa kaimiška bulvių košė. Kai pietums jau ištraukiam iš pečiaus - tikra karališka košė! 

Aš jau dabar žinau, kad ši karališkos košės tradicija neišnyks:)

Margučiai kaip vaikystėj

Pernai prieš pat Velykas nusprogo kompas. Netrumpai truko, kol atgavau priėjimą prie visų savo nuotraukų. Po gerų poros savaičių jau nebebuvo įdomu, kokie marginti kiaušiniai puikavosi ant šventinio stalo. Bet kiaušiniai tikrai gavosi spalvoti ir ryškūs! Tad keliu juos į dienos šviesą dabar.

  

Vaikystėj švęsti Velykų suvažiuodavom į kaimą. Baba per žiemą būdavo pririnkusi maišą svogūnų lūkštų, mama atveždavo dažų ir aš imdavausi malonaus užsiėmimo. Man buvo patikėta, kad svogūnų lukštais apriščiau kiaušinius. Gerai, kad naminės vištos pridėdavo daug kiaušinių, tai vienas kitas mano sudaužytas didelio nuostolio nepridarydavo:)

Kaimo nebeliko, bet gražūs prisiminai gyvi ligi šiol. Tad pernai su savais mažaisiais ėmiausi kiaušinius marginti pati. Su svogūnų lukštais kaip vaikystėj. Gavosi ryškūs, spalvoti ir margi. 

Jei kam smalsu - dalinuosi, kaip išmarginti kiaušinius su svogūnų lukštais.

Marginimo procesui prireiks:

baltų vištos kiaušinių (tinka ir rudi, bet balti geriau įgeria dažą)

svogūnų lukštų

acto 9 proc.

dažų

audinio kiaušinių įvyniojimui (aš naudoju ir pėdkelnes)

siūlų

Kiaušinius apie parą laiko palaikau kambario temperatūroje, esu girdėjusi, kad tuomet jie nesutrūksta virdami. Pasiruošiu svogūnų lukštus: dalį labiau pasmulkinu, kitus palieku stambiais gabalais. Kad lukštai geriau priglustų prie kiaušinio, pamerkiu juos į nedidelį kiekį vandens. Kiek leidžia fantazija - apdėlioju kiaušinį su lukštais. Tuomet įvynioju į audinį (nors dažniau naudoju nailonines pėdkelnes, nes man geriau priglunda aplink kiaušinį), apsuku su siūlu. Pasiruošiu puodą vandens su dažais. Pusei litro vandens įpilu vieną valgomąjį šaukštą acto. Kiaušinius iš karto sudedu į paruoštą vandenį ir užstatau virti. Užvirus vandeniui, kiaušinius verdu dar 15 min. Kai kiaušiniai išverda, išimu juos ir sudedu į indą su šaltu vandeniu, leidžiu atvėsti. Tuomet jau su žirklėm prakerpu visus įvyniojimus ir gėriuosi rezultatais:)

  

Ūpas sugrįžo su pavasariu

Jau kuris laikas rankose neturėjau jokio rankdarbio. Kažkur buvo dingęs ūpas, nebesurinkau į krūvą pabirusių idėjų... Bet kaip gera vėl įlysti į savo dėžutes! Tai mano laikas, ramybė ir pasimėgavimas. Pavasaris įsibėgėja ir mano palėpėje atgimsta gyvenimas. 

 

Raudonoji veltinio sagė man puikiai žiūrėjosi ant senojo babos nuotraukų fotoalbumo:) Kol kas neturi savininkės, bet labai jau niežtėjo nagai, ką nors nuveikti:)

Su šventėmis!

Buvo begalo smagu ir gera matyti, kai mažoji Kalėdų rytą tik pabudusi iš miego su pižama atskuodė ieškoti po eglute dovanų:)

Tikiuosi, jog nei vieno iš jūsų Kalėdų Senelis nepamiršo. Jis ropštėsi per kaminą, įsilipo per balkoną, paslapčia įlindo pro langą, pirštų galiukais prasliūkino pro miegančius, netgi turėjo durų raktą...ko tik nepadarė dėl jūsų norų, svajonių ir tikėjimo stebuklais!

Linkiu jaukių ir gražių švenčių! O šventiniam šurmuliui aprimus - tegul lydės tik patys geriausi nutikimai!

 

Mano vaikystės žaisliukai

Елочные украшения МАЛЮТКА...

Kažkada prie šio rinkinuko buvo ir nedidelė plastmasinė eglutė... Su sese kartu puošdavom ją šventėms mažulyčiais vos 3 centimetrų žaisliukais. Vaikystė praėjo, tėvai eglutę išmetė, bet žaisliukus šiemet dar atradau! Be burbuliukų, čia ir seniai besmegeniai, matrioška, meška ir netgi kosmonautas:) Tik vienas sudužęs, o kiti saugiai pragulėjo dėžutėj. Mama leido juos parsivežti namo. Šiemet jie mažoki kone mano ūgio sidabrinei eglei, bet mielai pasiėmiau kaip palikimą:)
 

 

Bobutės atminimui

Bobutė aba tiesiog baba - taip visi anūkai ją vadindavome. Visada gera, miela ir be pykčio. Nepamenu, ar kada esu gavusi pylos. Net griežto žodžio iš jos nepamenu. Pamenu gražiausią vaikystę kaime, šiltą guolį prie pečiaus jos lovoj, skaniausią bulvių košę ir perlinių kruopų pienišką sriubą, tą istoriją apie pasiutusią lapę:) Tiek daug šviesių ir šiltų atsiminimų. Gaila, kad mano vaikai nepažinojo mano babos...

Šiandien jos gimtadienis. Pamenu, kaip senelis kasmet padovanodavo jai geltonų vėdrynų. Pats priskindavo, kaimynų pievoj jie augo. Aš ir dabar galiu net parodyti tą vietą, tik nežinia, ar jie ten tebeauga...

Sendaikčiai

Pamenu, kai nuvažiavus pas močiutę į kaimą, niekada neatsisakydavau padėti sutvarkyti vieną kitą spintelę, lentyną ar šiaip kokį senienom užkištą kampą. Tada vaikui tiesiog būdavo smalsu ir smagu. Žiūrėk senas puodelis ar nereikalingi šauktai atkeliaudavo į smėlio dėžę:) Buvo leista išsimatuoti mamos ar tetų mergautines suknutes ir pažaisti su aukštakulniais. Ir aš džiaugdavausi, kai po viso tvarkymo tie rūbai vėl suguldavo į lentynas iki kito tvarkymo, nors niekas jų nenešiojo, niekam jų nereikėjo. Pas močiutę buvau užsirezervavusi gražią mažytę papuošalų dėžutę. Džiaugiausi, kai lyjant lietui, ji leisdavo vaikščioti su savo senobiniu skėčiu. Ir niekada nepraleisdavau progos užlipti su seneliu ant aukšto, kad galėčiau pasikuisti tarp mamos sąsiuvinių ar senų knygų.

Prabėgo nemažai metų...kasdieninis tvarkymasis man patapo rutina... Šiandien jau savi vaikai su užsidegimu pasikuičia manose lentynose. Nepasidalina, kuris "fotografuos" su neveikiančiu ir man nereikalingu fotoaparatu, ką pirks už rusiškus rublius su Lenino atvaizdu... Ir aš esu tikra, kad daiktai - jiems tiesiog kaip žaislai, kaip kažkada man vaikystėj.

Bet kai kurie iš tų daiktų yra seni...išlaikyti...išsaugoti...gal kažkur užkišti ir pamiršti, bet jie turi savas istorijas... Visai neseniai tokių daiktų ėmiau tikslingai ieškoti vis dar neištuštėjusiame kaime, pas tėvus bute. Jie tampa man kažkuo brangūs...ne pinige prasme, bet prisiminimais, ta praeitim, kuri skaičiuoja ne dešimt metų, o gerokai daugiau.