Atvelykis

Man patinka ilgesnės šventės. Na tos šventės, kurios turi antrą dieną ar net atgarsį po savaitės. Toks būna Atvelykis. Kiaušinių dažyti nelabai benorisi, bet drąsiai dar galiu rodytis Velykoms dažytus raudonuosius margučius:) Štai kokią įvairovę galima sukurti su lukštais. Šiais metais išbandžiau ne tik svogūnų, bet ir česnakų lukštus. Geltonieji svogūnų lukštai sukuria gintaro spalvų raštus. Mėlynieji svogūnų lukštai tarsi pripeckioja su tamsiais dažais. O kur dėjau česnako lukštą, tai liko ploteliai kone balti, spalvos tik tiek, kiek persigėrė raudoni dažai.  

Raudoni margučiai

Per vieną iš televizijos laidų (nepamenu nei laidos, nei kanalo, nes tai buvo vienas iš tų žiūrėjimų, kai klausai tik ausimis, o akys ir rankos užsiėmusios kitais darbais:) nugirdau, kad ant Velykų stalo būtinai turi būti raudonai dažytų kiaušinių. Raudona spalva simbolizuoja gyvybę. Ir kai vaikai paklausė, kaip šiemet dažysim kiaušinius, aš net nesudvejojau - raudonai:) Aprišom svogūnų lukštais, nardinom į raudonus dažus ir visi trys grožėjomis išmargintais raštais.  

O rytoj jau bursimės su artimaisiais ir švęsim gražią pavasario šventę - Velykas.

Saldi Kalėdų dovana

Ir šiemet Kalėdos neapsiėjo be vaflių! Nedidukas progresas - užmaišiau jau dvi su puse normos tešlos. Receptas toks aiškus ir paprastas, kad neįmanoma "sugrybauti":) Svarbiausia tik kaimiški kiaušiniai. Na, dar reikia poros valandų laiko kepimui ir sužiūrėti, kad namiškiai nevagiliautų.

Vaflius pakavom ir vežėm seneliams dovanų. O kaip jums valgomos dovanos? Aš visai neprieštarauju skanėstams ir kokiems nors gurmaniškiems skoniams:)

Karališka bulvių košė

Žiemą kaimas miega. Gyvenimas čia atbunda su pirma pavasario sula. Kai gamta padovanoja dar daugiau šilumos, tėvai čia persikelia gyventi.

Skambinu mamai, sakau, kad atvažiuosim ir jau žinau, kad mūsų lauks karališka bulvių košė iš kaimiškos plytos. Košė tikrai karališka. Dar mano baba tokią gamindavo. Su traškia skania plutele. Svarbiausia, ne per anksti ją pašauti į pečių, nes tuomet sudegs. Bet nereikia ir susivėluoti, nes tuomet nespės apskrusti ir nesusidarys plutelė.

Babai padėdavo senelis, mamai pagelbėja tėtis. Kaip kokia tradicija iš kartos į kartą - košę sumaigo vyrai.

Sumaigytą košę sukrauna į emaliuotus bliūdelius ir pašauna į pečių. Iki pietų toliau vyniojasi gyvenimas kaime, o pečiui kepa kaimiška bulvių košė. Kai pietums jau ištraukiam iš pečiaus - tikra karališka košė! 

Aš jau dabar žinau, kad ši karališkos košės tradicija neišnyks:)

Pasteliniai šilko raštai

Šiandien antroji Velykų diena, tad vis dar galima kalbėti apie margučius:) Šiemet pasirinkau kiaušinius marginti su šilku. Lapatynuose šilkinių kaklaraiščių neatradau, tad nusipirkau šilkinio audinio skiautę.

Šilkiniam kiaušinių marginimui prireikė:

baltų vištos kiaušinių

šilkinio audinio skaiučių (turi būti 100 proc. šilkas)

medvilninės medžiagos skiaučių

acto 9 proc.

siūlų

Kiaušinius apie parą laiko palaikiau kambario temperatūroje, kad nesutrūktų virdami. Ėmiau kiaušinį, sudrėkinau šilkinės medžiagos skiautę ir geraja rašto puse į lukštą tampriai apdėjau kiaušinį. Aprišau siūlu, kad šilkas labiau prisispaustų prie kiaušinio. Tuomet kiaušinį įvyniojau į medvilninės medžiagos skiautę ir vėl tampriai apvyniojau siūlu. Pasiruošiau puodą vandens: į litrą vandens įpyliau 3 valgomuosius šaukštus acto. Aprištus kiaušinius sudėjau į paruoštą vandenį ir užvirus vandeniui, 20 min. viriau kiaušinius ant silpnos ugnies. Kai kiaušiniai išvirė, išėmiau juos ir sudėjau į indą su šaltu vandeniu. Atvėsus kiaušiniams, su nekantrumu juos išvyniojau.

 

Manieji gavosi pasteliniai. Gražūs, bet tikėjausi kiek ryškesnių:) Kitiems metams jau žinau, kur tobulinsiu dažymą. 

Interneto platybėse perskaičiau, kad išvirus kiaušiniams, reikia juos palikti puode ir leisti savaime atvėsti. Gal taip geriau įsigertų raštas?... Manau, įtakos turi ir šilko raštas. Kitiems metams pasiieškosiu ryškesnio.

Velykų meduoliai

Tai dar viena mano savos šeimos tradicija. Įpratom su vaikais meduolius kepti ne tik Kalėdoms, bet ir Velykoms:) Turiu begalę meduolių formelių ir tikrai atrandam, kas tiktų Velykoms. Šį kartą mažoji išrinko kiškį. O kas kitas atridens kiaušinius, jei ne jis?

Prikepėm kiškių visą bokštą, bet skubėjom marginti kiaušinių, tai liko mūsų kiškiai nepaišyti, tik su šokoladinėm akytėm:)

Margučiai kaip vaikystėj

Pernai prieš pat Velykas nusprogo kompas. Netrumpai truko, kol atgavau priėjimą prie visų savo nuotraukų. Po gerų poros savaičių jau nebebuvo įdomu, kokie marginti kiaušiniai puikavosi ant šventinio stalo. Bet kiaušiniai tikrai gavosi spalvoti ir ryškūs! Tad keliu juos į dienos šviesą dabar.

  

Vaikystėj švęsti Velykų suvažiuodavom į kaimą. Baba per žiemą būdavo pririnkusi maišą svogūnų lūkštų, mama atveždavo dažų ir aš imdavausi malonaus užsiėmimo. Man buvo patikėta, kad svogūnų lukštais apriščiau kiaušinius. Gerai, kad naminės vištos pridėdavo daug kiaušinių, tai vienas kitas mano sudaužytas didelio nuostolio nepridarydavo:)

Kaimo nebeliko, bet gražūs prisiminai gyvi ligi šiol. Tad pernai su savais mažaisiais ėmiausi kiaušinius marginti pati. Su svogūnų lukštais kaip vaikystėj. Gavosi ryškūs, spalvoti ir margi. 

Jei kam smalsu - dalinuosi, kaip išmarginti kiaušinius su svogūnų lukštais.

Marginimo procesui prireiks:

baltų vištos kiaušinių (tinka ir rudi, bet balti geriau įgeria dažą)

svogūnų lukštų

acto 9 proc.

dažų

audinio kiaušinių įvyniojimui (aš naudoju ir pėdkelnes)

siūlų

Kiaušinius apie parą laiko palaikau kambario temperatūroje, esu girdėjusi, kad tuomet jie nesutrūksta virdami. Pasiruošiu svogūnų lukštus: dalį labiau pasmulkinu, kitus palieku stambiais gabalais. Kad lukštai geriau priglustų prie kiaušinio, pamerkiu juos į nedidelį kiekį vandens. Kiek leidžia fantazija - apdėlioju kiaušinį su lukštais. Tuomet įvynioju į audinį (nors dažniau naudoju nailonines pėdkelnes, nes man geriau priglunda aplink kiaušinį), apsuku su siūlu. Pasiruošiu puodą vandens su dažais. Pusei litro vandens įpilu vieną valgomąjį šaukštą acto. Kiaušinius iš karto sudedu į paruoštą vandenį ir užstatau virti. Užvirus vandeniui, kiaušinius verdu dar 15 min. Kai kiaušiniai išverda, išimu juos ir sudedu į indą su šaltu vandeniu, leidžiu atvėsti. Tuomet jau su žirklėm prakerpu visus įvyniojimus ir gėriuosi rezultatais:)

  

Kalėdiniai vafliai

Kasmetinis mūsų Kalėdų akcentas - vafliai. Aišku yra daug kitų patiekalų, be kurių neįsivaizduoju žiemos švenčių. Nėra Kūčių be silkės, troškintų kopūstų ar mamos ir sesės paruoštų "grybešnikų". Nėra Kalėdų be meduolių ar anytos kepto kalakuto. O vafliai mūsų naujos šeimos kalėdinis skanėstas:) Vaikai kasmet jų labai laukia. Ir jų laukimas, matyt, prilygsta tam, kaip aš vaiksytėje laukdavau mandarinų per Kalėdas:)

Šiemet už visų skubėjimų ir nespėjimų atrodė, kad nebekepsiu... Skambina man mažoji į darbą ir sako:

- Mamyte, tai kada kepsim vaplius?

Ir negali nekepti, kai grįžus namo keturios akutės spindi iš nekantrumo. Užmaišau tešlą ir perduodu estafetę vyrui - dvi normos vaflių jam jau vieni niekai! O vaikai mikliai padeda susukti kalną kalėdinių lauktuvių seneliams.

Kažkurį kartą nesigavo trapūs vafliai. Klausiu savo gerąjį kaimyną kulinarą, ką daryt? O jis - keisti kiaušinius! Pakeičiau, na ne į stručio, bet kaime nusipirkom naminių vištų kiaušinių. Vafliai sutrapėjo ant šventinio stalo akimirksniu:)

Šiųmetiniai meduoliai

Šiemet gruodis visai pamiršo sniegą, na išskyrus keleta dienelių... Todėl kai užmačiau meduoliams snaigių formeles, tai net neliko dvejonių, kad šiemet meduoliai bus snaiginiai:) Bent kažkiek pavyko apsnigti Kalėdas...