Sulaukti vasaros ir bijūnų

Jei ne įrašai FB, tai net nebūčiau susipratusi, kad šiandien paskutinė kalendorinio pavasario diena. Įpusėjus gegužiui, orai patapo tikrai vasariški. Jau plevėsavo mano ir dukrytės vasarinės suknelės, pradėjom maudymosi sezoną, basomis bėgiojom po žolę, skanavom šviežio pienių medaus... Argi ne vasara?:) Na gerai jau, ryt tikroji vasara ir beliko sulaukti žydinčių bijūnų.

Gal pienių kavos?

Ši savaitė buvo kažkokia turbinė! Iš kur gamtoj tiek jėgos ir stiprybės? Rodos savaitės pradžioj tik pradėjo žydėti pienės, vyšnios. O besibaigiant savaitei jau svaigino alyvų kvapas, visa didybe rodėsi žydinčios obelys, kieme pražydo šermukšnis. Kažkaip viskas lyg ir per greitai... Norėtųsi tokį pavasarį imti ir užlaikyti.

Pavasariškai nusiteikęs mano įkvėpimas:) Gal pienių kavos?

Valentino dienos įkvėpimas

Kai labai norisi būti mylimai ir pačiai besąlygiškai mylėti.

Pučkorių pažintinis takas

Vakar Pučkorių pažintiniame take žiema buvo begalo graži! Mes keliavom per sniegynus ir užšalusią Vilnelę, sutikom traukinį, čiuožėm nuo Pučkorių piliakalnio, sukom Saulės laikrodį, sutikom Belmonto malūną.

O šiandien, per patį pusiaužiemį, žiema ėmė ir aptirpo...

Paskutinė tinginystė prie eglutės

Paskutinis tinginystės prisėdimas prie eglutės ir tuomet jau nupuošim. Šiemet dominavo mėlyna spalva.

Trumpos rudens dienos

Trumpos rudens dienos ir jos vis dar trumpės trumpės iki... O tuomet jau ir Kalėdos!:)

Trakai

- Mama, tai kada eisim pačiuženti lapų?

Ėmėm ir išsiruošėm į Trakus. Ten, atėjus rudeniui, visada būna lapų ir niekas neskuba jų sugrėbti, kaip kad Vilniuje. Vaikams tai pats mieliausias rudens smagumas. Čiuženti, lakstyti, voliotis, užsikasti, atsikasti, mėtytis. O lapų tikrai buvo gausybė! Ir kai vaikai jau išsidūko, aš sugavau saulėtą rudenį Trakuose.

Ruduo

Su draugais turim dar vieną gražią tradiciją - rudeninis dviračių žygis. Vieną dieną numynus apie 60 kilometrų, kitą rytą vangiai norisi ropštis iš miegmaišio... Bet neišlaikiau. Rūškanas rytas ežere buvo labai gražus ir paslaptingas.

Pro pravirą langą

Aplinkui visi tik kartoja, kad vakar buvo paskutinis vasaros savaitgalis, šiandien paskutinis vasaros pirmadienis. O kiek dar paskutinių vasaros akimirkų įvyko per šias dienas žmonėms! Paskutinis pasivaikščiojimas, išsimaudymas, saulės palydėjimas. Kažkas fotografavo paskutines vasaros vestuves ar krišktynas. Šįryt išgėrė paskutinę vasaros kavą. O vakare patekės paskutinė vasaros pilnatis:)

Žinau ir aš, kad vasara jau baigėsi. Bet ne todėl, kad kalendoriuj seku kiekvieną dieną. Tiesiog nuo ryt sūnus vėl keliaus į mokyklą. Bet kol orai leis, aš pro pravirą langą dar gaudysiu savo vasarą!

Kambariniai pomidorai

Užderėjo! Vaikai ilgai netruko visus nuskinti. O mažoji po lygiai padalino sau ir broliui. Buvo miela klausytis: "Vienas man, vienas broliui, du man, du broliui, trys man, trys broliui...". Ir taip kone iki dvidešimt be klaidų!

Juodkrantė

Pradėti rašyti blog'ą paskatino mano pomėgis fotografijai. Rankdarbiai tapo mano modeliais. Į dienos šviesą išsitraukiau ir juostinį fotoaparatą. Keletą draugių prikalbinau fotosesijoms. Viskas taip palaipsniui ir rutuliojosi. Ketvirti metai jau sukasi ir vis dar nedingo noras rašyti. Tiesa, mano įrašai nėra dažni, bet vis dar gera juos kaupti savo palėpėje.

Prie ir taip gausios įrašų įvairovės sumąsčiau dar prijungti keliones. Tai nebus detalūs maršrutų aprašymai, nors gal... Greičiausiai pasidalinsiu įsimintiniausiais kelionių momentais.

Šįkart Juodkrantė. Mūsų kasmetinių vasaros atostogų vieta. Tai jungtinės atostogos, kuomet važiuojam dvi ar trys draugų šeimos, su vaikais ir geru ūpu. Orus tai savaitei pranašavo lietingus, bet jūra mus pasitiko saulėta. 

Telijo viena naktį, o po jos Neptūnas išmetė ir bangų!

Besibaigiant atostogoms, jūra nurimo, atėjo debesys ir prapliupo lietus. Kaip gera išvažiuoti paliekant blogą orą:)

Finale: visos įsidėtos suknelės panešiotos ir oras buvo puikus!

Jo didenybė žemuogė

Vaikystės kaime buvo išvaikščioti visi pievų ir miško takeliai. Iš pradžių pamiške, paskui per kalnelį ir galiausiai pievoje už pirties. Toks buvo žemuogių maršrutas. Praeini ir jau turi, ką su šviežiu pienu paskanauti.

Nors kai kurie takeliai nunyko, bet maniškiai pipirai žino, kur nubėgti ir surasti žemuogių. Net nereikia raginti jų valgyti ir pasakoti, kokios jos naudingos. Žemuogės tiesiog skanios ir kvapnios!

Tikros žemuogių plantacijos kiek tolėliau nuo kaimo. Tik vietiniai žino tuos raudonuojančius užkaborius. Aš nevažiavau, likau kaime atsakinga už plovą pietums. Bet namiškiai atvėžė gausybę žemuogių! Užteko ir pavalgyti, ir pafotografuoti:) 

Mano gimtadienio bijūnai

Neįsivaizduoju savo gimtadienio be bijūnų. Vis tie prisiminimai iš vaikystės. Šilti ir taip stipriai kvepiantys babos bijūnais. Kai neliko babos, neliko ir kasmet laukiamų bijūnų puokščių...

Kinai turi patarlę, kad pabaiga visada yra kažko pradžia. Bijūnai man vis dar patinka. Ir aš turiu draugę, kuri žino šią mano silpnybę, ir per gimtadienį padovanoja man bijūnų. Viduje patyliukais aš svajoju apie šias gėles,  o Lina kasmet sugeba mane maloniai nustebinti jų žiedais:)

Karališka bulvių košė

Žiemą kaimas miega. Gyvenimas čia atbunda su pirma pavasario sula. Kai gamta padovanoja dar daugiau šilumos, tėvai čia persikelia gyventi.

Skambinu mamai, sakau, kad atvažiuosim ir jau žinau, kad mūsų lauks karališka bulvių košė iš kaimiškos plytos. Košė tikrai karališka. Dar mano baba tokią gamindavo. Su traškia skania plutele. Svarbiausia, ne per anksti ją pašauti į pečių, nes tuomet sudegs. Bet nereikia ir susivėluoti, nes tuomet nespės apskrusti ir nesusidarys plutelė.

Babai padėdavo senelis, mamai pagelbėja tėtis. Kaip kokia tradicija iš kartos į kartą - košę sumaigo vyrai.

Sumaigytą košę sukrauna į emaliuotus bliūdelius ir pašauna į pečių. Iki pietų toliau vyniojasi gyvenimas kaime, o pečiui kepa kaimiška bulvių košė. Kai pietums jau ištraukiam iš pečiaus - tikra karališka košė! 

Aš jau dabar žinau, kad ši karališkos košės tradicija neišnyks:)

Pienių žydėjimas

Geltoni laukai. Kažkur čia prasideda kvapnus pienių medus.

Staigmena

Pernai rudenį su Justina smagiai leidom laiką Belmonto obelyne. Dailiai suapvalėjęs pilvukas puošė ne tik ją, bet, rodos, ir pats ruduo džiaugėsi tokiu derliumi:) Laukimas jau ėjo į pabaigą, o jaukiame namelyje gyveno mergytė. Na, bent jau taip sakė gydytojai. Ir kai gavau žinutę iš Justinos, kad jau sūpuoja sūnų - va čia tai staigmena!

Susipažinkit, Adamui jau penki mėnesiai. Linksmuolis vyrukas, tikras mamyčiukas, labai nemėgsta rengtis ir viską nori paragauti.

 

Žiedai

Mano mėgstamiausioje vyno taurėje jaukiai įsitaisė vyšnių žiedai. Ir kodėl gi neužleidus vietos pavasariui!

 

Atvelykis

Atvelykio įkvėpimas:)

O mano įkvėpimas atėjo iš jaukaus blogo Cazadora de inspiracion. Flickr'o platybėse užmačiau man patinkančių fotografijų, o iš jų nukeliavau į Annos Tykhonovos blogą. Jis šiltas savo spalvomis, pasakojimais ir fotografijomis. Čia begalė gražių sumanymų ir įkvėpimų.
Taip savo palėpėje sumeistravau naują lentyną. Joje talpinsiu fotografijas, kurias įkvėpia šventės, žmonės, kelionės ir visas mane supantis pasaulis. Kartais gal tai bus neįprasti rankdarbiai, bet greičiausiai - kūrybingos dėlionės. Kai kurios iš jų, tikiuosi, sėkmingai išvys dienos šviesą kaip atvirlaiškiai:) 

Margučiai kaip vaikystėj

Pernai prieš pat Velykas nusprogo kompas. Netrumpai truko, kol atgavau priėjimą prie visų savo nuotraukų. Po gerų poros savaičių jau nebebuvo įdomu, kokie marginti kiaušiniai puikavosi ant šventinio stalo. Bet kiaušiniai tikrai gavosi spalvoti ir ryškūs! Tad keliu juos į dienos šviesą dabar.

  

Vaikystėj švęsti Velykų suvažiuodavom į kaimą. Baba per žiemą būdavo pririnkusi maišą svogūnų lūkštų, mama atveždavo dažų ir aš imdavausi malonaus užsiėmimo. Man buvo patikėta, kad svogūnų lukštais apriščiau kiaušinius. Gerai, kad naminės vištos pridėdavo daug kiaušinių, tai vienas kitas mano sudaužytas didelio nuostolio nepridarydavo:)

Kaimo nebeliko, bet gražūs prisiminai gyvi ligi šiol. Tad pernai su savais mažaisiais ėmiausi kiaušinius marginti pati. Su svogūnų lukštais kaip vaikystėj. Gavosi ryškūs, spalvoti ir margi. 

Jei kam smalsu - dalinuosi, kaip išmarginti kiaušinius su svogūnų lukštais.

Marginimo procesui prireiks:

baltų vištos kiaušinių (tinka ir rudi, bet balti geriau įgeria dažą)

svogūnų lukštų

acto 9 proc.

dažų

audinio kiaušinių įvyniojimui (aš naudoju ir pėdkelnes)

siūlų

Kiaušinius apie parą laiko palaikau kambario temperatūroje, esu girdėjusi, kad tuomet jie nesutrūksta virdami. Pasiruošiu svogūnų lukštus: dalį labiau pasmulkinu, kitus palieku stambiais gabalais. Kad lukštai geriau priglustų prie kiaušinio, pamerkiu juos į nedidelį kiekį vandens. Kiek leidžia fantazija - apdėlioju kiaušinį su lukštais. Tuomet įvynioju į audinį (nors dažniau naudoju nailonines pėdkelnes, nes man geriau priglunda aplink kiaušinį), apsuku su siūlu. Pasiruošiu puodą vandens su dažais. Pusei litro vandens įpilu vieną valgomąjį šaukštą acto. Kiaušinius iš karto sudedu į paruoštą vandenį ir užstatau virti. Užvirus vandeniui, kiaušinius verdu dar 15 min. Kai kiaušiniai išverda, išimu juos ir sudedu į indą su šaltu vandeniu, leidžiu atvėsti. Tuomet jau su žirklėm prakerpu visus įvyniojimus ir gėriuosi rezultatais:)

  

Paskutinė žiemos diena

Ir ryt jau kalendorinis pavasaris! Pats laikas atverti langines šviesai, šilumai, gaivai ir prabundančioms spalvoms.