Sulaukti vasaros ir bijūnų

Jei ne įrašai FB, tai net nebūčiau susipratusi, kad šiandien paskutinė kalendorinio pavasario diena. Įpusėjus gegužiui, orai patapo tikrai vasariški. Jau plevėsavo mano ir dukrytės vasarinės suknelės, pradėjom maudymosi sezoną, basomis bėgiojom po žolę, skanavom šviežio pienių medaus... Argi ne vasara?:) Na gerai jau, ryt tikroji vasara ir beliko sulaukti žydinčių bijūnų.

Alyvos

Šiemet apsileidau... Zenit'as vis dar be juostos, o pavasaris man pats pačiausias juostinei fotografijai. Na bet kaip sako, geriau vėliau, nei niekada:)

Užtat traukiu į dienos šviesą pernai metų juostinius kadrus. Iš mano senelių kaimo. Kvepiantis alyvų sezonas.

Pavasaris!

Šiandien jau pavasaris! Žiema gavo šansą pasibūti viena diena ilgiau, o nuo šiandien jau galim džiaugtis pavasariu. Tiesa, jis labiau kalendorinis, nei gali užuosti ir pamatyti už lango. Bet aš viliuosi, kad jau tuoj tuoj prasimuš žaluma!

Trumpos rudens dienos

Trumpos rudens dienos ir jos vis dar trumpės trumpės iki... O tuomet jau ir Kalėdos!:)

Vėl juosta

Per žiemą spėju jos pasiilgti. O pavasarį tai būna kaip kažkoks ritualas. Įsidedu juostą ir vaikštinėju po kaimą. Kaskart atrandu naujus vaizdus, užklystu į dar neatrastus kampelius. Fotografuoju iki vėlyvo rudens. Ir didžiausias smagumas prasideda tuomet, kai pamatau nuotraukas.

Šiemet susikaupė net dvi juostos. Tyrinėju vykusius kadrus ir iš lėto, neskubant, po kadrą prisimenu gyvenimą kaime. Parako užteks iki kito pavasario, o tuomet vėl leisiuos į kelionę:)

Pro pravirą langą

Aplinkui visi tik kartoja, kad vakar buvo paskutinis vasaros savaitgalis, šiandien paskutinis vasaros pirmadienis. O kiek dar paskutinių vasaros akimirkų įvyko per šias dienas žmonėms! Paskutinis pasivaikščiojimas, išsimaudymas, saulės palydėjimas. Kažkas fotografavo paskutines vasaros vestuves ar krišktynas. Šįryt išgėrė paskutinę vasaros kavą. O vakare patekės paskutinė vasaros pilnatis:)

Žinau ir aš, kad vasara jau baigėsi. Bet ne todėl, kad kalendoriuj seku kiekvieną dieną. Tiesiog nuo ryt sūnus vėl keliaus į mokyklą. Bet kol orai leis, aš pro pravirą langą dar gaudysiu savo vasarą!

Kai važiuoju į kaimą

Kai važiuoju į kaimą, pirmiausia susipakuoju fotoaparato krepšį:) Būtiniausiai turiu pasiimti juostinuką. Kaimas vis labiau sensta ir noriu suspėti kuo daugiau jo įamžinti. Ne visuomet atrandu kadrą, kartais pratingiu saulėlydžio vakarus ar pramiegu ankstyvus rytus. Bet man neramu, kad būtent tuomet, kai nepasiimsiu fotoaparato, gerą kadrą tikrai pražiopsosiu. Taigi, krepšys supakuotas ir aš jau užuodžiu rytinės kavos kvapą pas mamą.
Mama vis juokiasi iš manęs: "O, korespondentė atvažiavo."

Karališka bulvių košė

Žiemą kaimas miega. Gyvenimas čia atbunda su pirma pavasario sula. Kai gamta padovanoja dar daugiau šilumos, tėvai čia persikelia gyventi.

Skambinu mamai, sakau, kad atvažiuosim ir jau žinau, kad mūsų lauks karališka bulvių košė iš kaimiškos plytos. Košė tikrai karališka. Dar mano baba tokią gamindavo. Su traškia skania plutele. Svarbiausia, ne per anksti ją pašauti į pečių, nes tuomet sudegs. Bet nereikia ir susivėluoti, nes tuomet nespės apskrusti ir nesusidarys plutelė.

Babai padėdavo senelis, mamai pagelbėja tėtis. Kaip kokia tradicija iš kartos į kartą - košę sumaigo vyrai.

Sumaigytą košę sukrauna į emaliuotus bliūdelius ir pašauna į pečių. Iki pietų toliau vyniojasi gyvenimas kaime, o pečiui kepa kaimiška bulvių košė. Kai pietums jau ištraukiam iš pečiaus - tikra karališka košė! 

Aš jau dabar žinau, kad ši karališkos košės tradicija neišnyks:)

Pienių žydėjimas

Geltoni laukai. Kažkur čia prasideda kvapnus pienių medus.

Pasveikinti Mamas

Best Blog Awards

Neperseniausiai pagalvojau, kad kasmet mano bloge įrašų vis mažėja... O dar draugė paporino, jog vienas įrašas per savaitę yra būtinas. Na...stengtis yra kur. Bet kol kas neatradau būdų savo laisvalaikiui prailginti. Ir nesinori, kad blogas taptų prievole, o ne malonumu. Todėl neslėpsiu, buvo tikrai smagu gauti melsvai žalią apdovanojimą iš Rositos.

Best Blog Awards taisyklės visai paprastos. Gauni apdovanojimą. Tuomet turi įdėti blogo, kuriame buvai pažymėtas, nuorodą ir atsakyti į nominaciją skyrusio blogo savininko klausimus. Paskui pats nominuoji 11 blogų, kurie tau atrodo savaip įdomūs, užduodi savo 11 klausimų ir praneši blogo savininkui apie nominaciją.

Taigi, Rositos vienuolika klausimų man:

1. Kokį klausimą pati sau dažnai užduodi?

Klausimų turiu daug, bet nesu jų objektas aš pati. Jei kažko nežinau, tai tuomet ir klausiu, ieškau informacijos. Bet kad pati sau užduočiau klausimus...nesugalvoju tokios situacijos.

2. Garsai, skambantys aplinkui tau dabar atsakinėjant į šiuos klausimus?

Jie įvairūs. Už lango skubančios mašinos, troleibusai. Atrodo girdžiu ir paskutinių rudeninių lapų čiuženimą. Prapučia vėjas. O per ausines skamba Enya albumas.

3. Kokį vaizdą matai pro savo virtuvės langą?

Statybos.. Va taip tiesiai prieš pat nosį... Bet prieš jas geltonuoja sodinti berželiai, o už statybų - vakarais leidžiasi saulė.

4. Sendaikčiai - taip ar ne?

Taip! Visai neseniai juos atradau savo senelių kaime. Kai ką esu nusipirkusi ir sendaikčių turguje.

5. Dėl kokios priežasties paskutinį kartą tikrai nuoširdžiai juokeisi?

Nepamenu... Nuoširdžiai nepamenu. Ar tai reiškias, kad nesijuokiu? Ne, juokiuosi, bet, matyt, reiktų dažniau to juoko, kad būtų ką prisiminti:)

6. Jei savęs nestabdytum ir jokios kitos sąlygos neribotų, kaip praleistum rytojaus dieną?

Nulėkčiau su šeima į pajūrį!

7. Koks dalykas tavojoje rutinoje yra pats maloniausias?

O galima du dalykus? Na, yra skirtumas šiokadieniai ir savaitgaliai. Šiokiadieniais nieko nėr maloniau už rytinės kavos puodelį. O va savaitgaliais (penktadienio vakaras taip pat įskaičiuotas) - rami tinginystė kartu su šeima prie židinio su filmu ar stalo žaidimu.

8. Ar šiltas pienas su medum skanu?

Neee! Aš iš viso nemėgstu šilto pieno. O gerai pagalvojus, aš ir šiaip nemėgstu gryno pieno. Va kava su pienu - jau kitas reikalas.

9. Ar turi savo mieste mylimiausią vietą ir kodėl būtent ji?
Kalvarijų Kryžiaus kelias. Man patinka šis parkas visapusiškai. Kažkada čia mindavau su dviračiu. Buvo laikai, kai su vaikų vėžimėliais išvaikščiodavau visus takelius. Ūgtelėjus vaikams, čia yra kalniukai kur pasivažinėti su rogutėmis. Daug čia visko yra. Gyvenu Vilniaus mieste, o parkas man leidžia grožėtis kaip keičiasi metų laikai.
10. Ko niekad nebūna per daug?
Kelioninių atostogų!
11. Kiek naujų blogų šio apdovanojimo dėka atradai?
Ne tik naujų atradau (o jų buvo kokie 7), bet ir senuosius atkapsčiau, kuriuos kažkokiu tai būdu buvau užmiršusi. O kas smagiausia, po šios nominacijos sulaukiau ir naujų savo blogo sekėjų.

Iškilmingai skiriu nominacijas:

Eglės namučiai

Žydinti svajonių pieva

Rasos veltinis

kitokie užrašai

pudra studio

poema.lt

Agnės spintoje

ant palangės

PauliWitos pasaulėlis

Mano buveinė

Rankų darbo gyvenimas

Manieji vienuolika klausimų:
1. Ką manai apie Best Blog Awards nominaciją?
2. Koks metų laikas labiausiai patinka ir kodėl?
3. Tavo įsimintiniausia kelionė?
4. Popieriniai laiškai, ar jie vis dar džiugina žmones?
5. Paskutinis Tavo aplankytas kultūrinis renginys (spektaklis, koncertas)?
6. Dovanos ir kas maloniau - dovanoti ar gauti?
7. Jeigu vieną dieną galėtum pasiversti kuom nors kitu, kuom norėtum būti?
8. Mėgstamiausias saldumynas?
9. Ką šiuo metu rankdarbiauji? Mintyj turiu ne čia ir dabar, o platesnėje laiko perspektyvoje.
10. Kalėdos. Ką jos reiškia Tau?
11. Kiek skiri laiko (per dieną, savaitę ar mėnesį) savo blogui?

    

Po truputuka rudenėja

Rugpjūčio vidurys, gi dar kalendorinė vasara, bet gamta jau po truputuka rudenėja... Gal neatsitiktinai rugpjūčio ir rugsėjo vardai panašūs?...

Rytais mano šešėlis belaukiant autobuso stotelėj vis ilgesnis, vakarinė vėsuma besėdint lauke priverčia įsisupti į pledą, beveik rudeninė rasa, voratinkliai ir rudeninių spalvų paletė jau čia pat...

 

Pasitikti vasarą

Pasikiškiakopūsteliaujant

Planavau ir dėliojausi pavasarį spalvotai, šiltai, šventiškai ir tikrai sklandžiai. Bet kas garantuoja, kad planų nesujaukia visai neplanuoti nutikimai?... Ir kaip tyčia nutinka jie visai nelauktai! Prieš pat Velykas sugedo kompiuteris, taisymas užtruko ilgokai ir dar nežinia, ar jau atgavau šūsnį savo sukauptų fotografijų... 

 

Jau!

Namie visi ligoniai, apart manęs. Tokios gražios ir saulėtos dienos, o tupim visi namie:( Bet gi reikia kažkur pasisemti jėgų, todėl suguldžius namiškius pietų, maunu pati pasivaikščioti į parką. Ir, pasirodo, pavasaris gerokai pasistūmėjo į priekį! Saulė, šiluma, gaivus vėjelis, ryškia žaluma iš tolo matomi kiškio kopūstai, begalė pumpurų ir jau pro pernykščius lapus pasirodžiusios žibutės.

Pavasaris...kaip gera po jį pasivaikščioti. 

Apie šventinį sniegą

Beliko viena diena iki Kalėdų. Pagaliau bent trumpam sustos skubėjimas. Surūšiuoju mintis...lyg ir viskas nuveikta, viskuo pasirūpinta...tik trūksta sniego. Labiau myliu vasarą, šviesius vakarus ir šiltą orą, bet šiemet žiemos šventės jau per daug niūrios. Sunkiai bepamenu tokias šventes, kai lietus lauke užklumpa kaip iš kibiro, šaligatviais bėga upeliai ir niekaip nesuprantu, ar jau buvo laikas trauktis žieminius batus... O gal nutiks stebuklas ir iki Kalėdų dar prisnigs? Vargu bau...
Visai netikėtai landžiodama po savo archyvus atradau pernykščius snieguotus juostinius kadrus. Aš vis dar viliuosi ir šiemet laukiu apsnigtų Kalėdų:)

Šiluma

Jau spėjau pasiilgti šilumos. Kaip žinia, šiluma kaulų nelaužo, ir man tai tikrai:) Tas laikas, kai vis dar nešildo, o lauke jau gerokai rudeniškai atvėso, labai prailgsta. Namuose vėl mėgiamas šiltasis dekis, vis dažniau užsikaičiu arbatos, namiškiams reiks atnaujinti vilnonių kojinių garderobą ir...taip mielai prisimenu pečių kaime. Senelis jį pakurdavo visiems dar miegant. Kai prie pečiaus besiliečiančios mano pėdos imdavo šilti, iš lovos pakildavo močiutė. O aš išsivartydavau iš patalų, kai jau visa troba būdavo šiltut šiltutėlė:)

Po kaimą su juosta

Tėtis padovanojo man (na iš tikrųjų, tai aš pati jo gražiai paprašiau:) savo juostinį Zenit-B. Pirktas dar tada, kai manęs nebuvo, ir visos manos vaikystės nuotraukos darytos būtent su juo. Tėtis pats fotografavo, užsidaręs vonioj ryškino juostas, darė nuotraukas. Sako, kad patiko fotografuoti:) Zenit'ą nusipirko už 67 rublius ir ne tik su Industar 50-2 objektyvu fotografavo, bet taip užsidegęs pasakoja, kad ir "televyką" buvo užsidėjęs:) Namuose dėžutėj saugiai laikau jo darytas nuotraukas ir labai miela, kad jas turiu. Imu, žiūriu į save mažą, šalia deduosi savo vaikų nuotraukas ir lyginu, kas į ką panašus:)

Man pačiai kol kas nelabai sekasi su juosta sugaudyti žmones, juolab vaikus... Tai vėl įsidėjau juostą ir pasivaikščojau po kaimą.

Ir, tiesa pasakius, visai patiko tėčio Industar 50-2 (50mm, f/3.5) objektyvas.

Mano vaikystės kaime

Įkvėpta Aistės nuotraukų po Lietuvos miestelius ir kaimus, antrąją juostą į Zenit‘ą dėjausi jau tiksliai žinodama kur su ja keliausiu:) Tiesa pasakius ne pati dar dėjausi, pagelbėjo Aistė.

Mano vaikystės kaimas Žvyrinka. Čia prabėgo visos vasaros, visos atostogos, daugybė savaitgalių ir švenčių. Čia buvo tikrai gera. Šiandien kaime gerokai tyliau..nėra senelių, nebeliko ūkio, kai kurie pastatai susimetė į kuprą... Mano tėvai atvažiuoja čia praleisti vasarų, na to laiko nuo sėjos iki derliaus nuėmimo. Pakūrena sodyboj pečių ir žiemą, bet nuolat čia niekas nebegyvena. Ir iš tikrųjų man netgi gaila, kad tik dabar susiprotėjau, jog kaimo prisiminimus galiu išsaugoti pagautoj akimirkoj.
Mano pasivaikščiojimai po sodybą...atradimai...prisiminimai...

Juosta

Vyro senas Zenit TTL… Helios-44M objektyvas... Juostą jau nuo Kalėdų turėjau stalčiuj... Pagaliau vieną pavasario pavakarę susitikom su Aiste. Ji man įdėjo juostą, užtaisė aparatą ir gavau paskatinimą veikti! Sunkokas aparačiuks, fokusas tik rankinis, išlaikymo ir diafragmos parinkimas tik iš savo galvos (tas pats kas iš lempos:) ir svarbiausia nepamiršti prasukti kadrą:) Keista ir sunkoka buvo po skaitmenos, bet šiaip taip įveikiau 24 kadrų juostelę. Kitą juostelę jau mėginsiu įsidėti pati:)