Kol nefotografavau, rodos, tol visai nepastebėdavau pavasarinio žydėjimo. Jis ateidavo ir praeidavo tarsi be pėdsako. Bet man taip gera, kad taip praėjo ne visi mano pavasariai! Jau kuris laikas jų labai laukiu. Stebiu pumpurus, kaip keičiasi jų spalva ir kaip jie brandina žiedus. O tada jau išsprogsta baltas kvapnus pavasario žydėjimas!
Fotografuoju ir vis įkišu nosį jam užuosti.
- Mama, kam tu taip? - klausia dukra.
- Kad prisiuostyčiau visiems metams, kad neužmirščiau iki kito pavasario, kaip jis kvepia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą