Pamenu, kai nuvažiavus pas močiutę į kaimą, niekada neatsisakydavau padėti sutvarkyti vieną kitą spintelę, lentyną ar šiaip kokį senienom užkištą kampą. Tada vaikui tiesiog būdavo smalsu ir smagu. Žiūrėk senas puodelis ar nereikalingi šauktai atkeliaudavo į smėlio dėžę:) Buvo leista išsimatuoti mamos ar tetų mergautines suknutes ir pažaisti su aukštakulniais. Ir aš džiaugdavausi, kai po viso tvarkymo tie rūbai vėl suguldavo į lentynas iki kito tvarkymo, nors niekas jų nenešiojo, niekam jų nereikėjo. Pas močiutę buvau užsirezervavusi gražią mažytę papuošalų dėžutę. Džiaugiausi, kai lyjant lietui, ji leisdavo vaikščioti su savo senobiniu skėčiu. Ir niekada nepraleisdavau progos užlipti su seneliu ant aukšto, kad galėčiau pasikuisti tarp mamos sąsiuvinių ar senų knygų.
Prabėgo nemažai metų...kasdieninis tvarkymasis man patapo rutina... Šiandien jau savi vaikai su užsidegimu pasikuičia manose lentynose. Nepasidalina, kuris "fotografuos" su neveikiančiu ir man nereikalingu fotoaparatu, ką pirks už rusiškus rublius su Lenino atvaizdu... Ir aš esu tikra, kad daiktai - jiems tiesiog kaip žaislai, kaip kažkada man vaikystėj.
Bet kai kurie iš tų daiktų yra seni...išlaikyti...išsaugoti...gal kažkur užkišti ir pamiršti, bet jie turi savas istorijas... Visai neseniai tokių daiktų ėmiau tikslingai ieškoti vis dar neištuštėjusiame kaime, pas tėvus bute. Jie tampa man kažkuo brangūs...ne pinige prasme, bet prisiminimais, ta praeitim, kuri skaičiuoja ne dešimt metų, o gerokai daugiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą